SANTRAUKA DIFERENCIJUOTO UGDYMO TAIKYMAS IKIMOKYKLINIO UGDYMO

SANTRAUKA
DIFERENCIJUOTO UGDYMO TAIKYMAS IKIMOKYKLINIO UGDYMO ?STAIGOSE, LAVINANT PRIEŠMOKYKLINIO AMŽIAUS VAIK? KOMUNIKAVIMO ?G?DŽIUS
Irmina Giedraityt?
Komunikacija labai svarbi gyvenimo dalis, kuri padeda laisvai bendrauti su aplinkiniais kalbos priemon?mis: pasakyti, išreikšti savo mintis ir jausmus, pranešti, taip pat suprasti kit? žmoni? kalb?. Kalbos ir komunikacijos ugdymas, ikimokyklinio ugdymo ?staigose, turi ypating? reikšm? ne tik b?ti pilnaver?iu visuomen?s nariu, bet ir asmenyb?s vystymuisi, bei tolesniam mokymuisi mokykloje. Tod?l nuo ankstyvojo amžiaus, dauguma vaik? lanko ugdymo ?staigas, kuriose vyksta organizuotas pedagoginis procesas. Ta?iau vis dažniau yra pastebima, kad ? pirm?sias klases renkasi kalbos sutrikim? turintys arba maž? šnekamosios kalbos patirt? ?gij? vaikai. Tod?l iškyla problema: priešmokyklinio amžiaus vaik?, lankan?i? ikimokyklinio ugdymo ?staigas, skirtingi komunikavimo ?g?džiai.
Darbo objektas: vaik? komunikavimo ?g?dži? lavinimas, taikant diferencijuot? ugdym?.
Darbo tikslas: pagr?sti diferencijuoto ugdymo taikym? ikimokyklinio ugdymo ?staigose, lavinant priešmokyklinio amžiaus vaik? komunikavimo ?g?džius.
Uždaviniai:
1. Išsiaiškinti individualizuoto ir diferencijuoto ugdymo taikymo ikimokyklinio ugdymo ?staigose, lavinant priešmokyklinio amžiaus vaik? komunikavimo ?g?džius, teorinius aspektus.
2. Nustatyti diferencijuoto ugdymo taikymo, lavinant priešmokyklinio amžiaus vaik? komunikavimo ?g?džius ikimokyklinio ugdymo ?staigose, s?lygas ir galimybes.
3. Inicijuoti, suplanuoti ir ?gyvendinti edukacin? projekt?.
Darbe naudojami metodai: mokslin?s literat?ros analiz?, dokument? analiz?, steb?jimas, turinio (content) analiz?, veiklos refleksija.
Atlikta pedagog? apklausa (strukt?ruotas interviu), apie diferencijuoto ugdymo taikym?, lavinant priešmokyklinio amžiaus vaik? komunikavimo ?g?džius ikimokyklinio ugdymo ?staigose s?lygas ir galimybes, tyrimas atskleid?, kad pedagogai turi mažai patirties, jiems tr?ksta ugdymo priemoni?, tod?l pedagogo darbas yra sunkesnis. Vykdyto projekto rezultatai atskleid?, jog
Darb? sudaro: santrauka lietuvi? ir užsienio kalbomis, ?vadas, teorin? dalis, tiriamoji dalis, edukacinio projekto aprašymas, išvados; literat?ros s?raše 50 šaltini?, darbo apimtis – …puslapiai, darbe yra 3 lentel?s, ….priedai.

?VADAS
Dabartiniame poky?i? amžiuje, labai didel? komunikavimo ?g?dži? svarba, ypa? akcentuojamas žmogaus geb?jimas užmegzti pokalb?, jame dalyvauti, mok?ti argumentuotai diskutuoti, geb?ti sakytine kalba perduoti tiksli?, kokybišk? informacij? (Bukantien?, 2006). Tod?l tampa aktualu nuo mažens ugdyti šiuos geb?jimus. Nuo pat ankstyvojo amžiaus daugelis vaik? lanko ugdymo ?staigas, kuriose vyksta tikslingai suplanuotas pedagoginis ugdymas. Kaip pažymi Juodaityt? (2003), vaik? socializacijoje jis atlieka vien? pagrindini? funkcij?. Ypating? reikšm? turi kalbos ir komunikacijos ugdymas ikimokyklinio ugdymo ?staigose, tolesniam mokymuisi mokykloje, asmenyb?s vystymuisi ir integracijai ? visuomen?.
Pasak Gl?buvien?s, Grigait?s ir Monkevi?ien?s (2004), Ivoškuvien?s (1998), vienas iš esmini? vaiko brandumo mokyklai bruož?, lemian?i? s?kming? vaiko mokym?si mokykloje – pakankamai susiformav? jo kalbiniai ir komunikaciniai geb?jimai.
Giedrien? (1987) akcentuoja komunikacijos reikšm? vaiko pažintin?ms galioms pl?totis, t. y. geb?jim? laisvai bendrauti su aplinkiniais kalbos priemon?mis: pranešti, pasakyti, atpasakoti, perteikti savo mintis ir jausmus, taip pat adekva?iai suvokti kit? žmoni? kalb?.
Ta?iau vis dažniau yra pastebima, kad ? pirm? klas? ateina vaikai kurie turi kalbos sutrikim? arba ?gij? maž? šnekamosios kalbos patirt?.
Daugelio mokslinink? tyrimais ?rodyta (Garšvien?, Ivoškuvien?, 1993), jog dažna mokymosi sunkum? priežastis yra kalbos ir komunikacijos sutrikimai. Jie siejami su nepalankia vaiko asmenyb?s raida bei elgesiu. Kartais vaikas vengia bendrauti, bendraamžiai greitai pastebi, kad vaiko kalba skiriasi nuo kit?, ir vertina kritiškai. Neretai vaikai, turintys kalbos ir komunikacijos sutrikim?, patiria bendravimo bei mokymosi sunkum?.
Plataus masto tyrimai (Silva ir kt., 1983; Roulstone ir kt., 2003) atskleid?, jog vaikai, turintys kalbos ir kalb?jimo sutrikim?, dažnai patiria ugdymosi sunkum?. Kalbos ir komunikacijos sutrikimai trukdo s?kmingam socialini? kontakt? užmezgimui bei palaikymui, mažina bendradarbiavimo, keitimosi informacija su bendraamžiais galimyb?. Nevisavert? kalba kliudo dalyvauti tiek neformalioje, tiek formalioje ugdomojoje veikloje.
Pasak (Garšvien?s, Ivoškuvien?s, 2003), kalbos ir komunikacijos sutrikim? priežastys gali b?ti ?vairios: tam tikros kalbos ypatyb?s gali b?ti nulemtos genetini? priežas?i?, vaik? ?gimtos biologin?s savyb?s, ?gimti ar tam tikru amžiaus tarpsniu atsirad? centrin?s nerv? sistemos pažeidimai.
Ikimokyklinio amžiaus vaik?, turin?i? kalbos ir komunikacijos sutrikim?, bendravim? tyrin?jantys mokslininkai (Bankauskien?, Jagelevi?ien?, 2006), teigia, kad nežym?s sutrikimai vaiko asmenybei ir mokymuisi ?takos neturi, ta?iau jeigu sutrikimas žymus, gali atsirasti sunkum? bendravime su aplinkiniais. Kalbos ir komunikacijos sutrikimas pasireiškia negeb?jimu priimti, perduoti bei suprasti s?vokas arba verbalini?, neverbalini? bei grafini? simboli? sistemas (Hallahan, Kauffman, 2003). Pasak Hallahan ir Kauffman (2003), labai sunku nustatyti kokiu mastu yra paplit? kalbos ir komunikacijos sutrikimai, „nes sutrikimai labai ?vair?s, tod?l kartais juos sunku identifikuoti, be to, jie dažnai b?na kito sutrikimo dalis (pvz.: protinio atsilikimo, trauminio smegen? sužalojimo, mokymosi negalios ar autizmo)”. Tod?l iškyla problema: priešmokyklinio amžiaus vaik?, lankan?i? ikimokyklinio ugdymo ?staigas, skirtingi komunikavimo ?g?džiai.
Nors vaikai vystosi pagal tam tikrus d?sningumus, jo vystymasis turi tam tikr? sek?, ta?iau vaik? vystymosi tempai gali labai skirtis. Tais pa?iai metais gim? vaikai gali b?ti išsivyst? skirtingai. Vienoje srityje vaikas gali tur?ti daugiau gabum? nei kitoje. Vadinasi jie yra skirtingi, vaik? geb?jimai ir poreikiai taip pat skirtingi, tod?l mokymosi procesas, rezultatai, ugdymo medžiaga tur?t? atitikti skirtingus vaik? ugdymosi poreikius. Dž. H. Borlandas teig?, jog bandymas vaikus ugdyti pagal t? pa?i? ugdymo program? atsižvelgiant ? tai, kad jie gim? tais pa?iais metais, yra tas pats, kas apauti juos visus vieno dydžio batais.
Problem? galima spr?sti taikant ugdymo turinio individualizavim? ir diferencijavim?, nes ugdymo tikrov?je vaikas gali jaustis saugus tik tada, kai jam si?loma veikla atitinka jo poreikius ir galimybes.
Hipotez?: diferencijuoto ugdymo taikymas ikimokyklinio ugdymo ?staigoje, sukuria prielaidas pasiekti apibr?žto priešmokyklinio amžiaus vaik? komunikavimo ?g?dži? lygmens.
Tyrimo objektas: vaik? komunikavimo ?g?dži? lavinimas, taikant diferencijuot? ugdym?.
Baigiamojo darbo tikslas: pagr?sti diferencijuoto ugdymo taikym? ikimokyklinio ugdymo ?staigose, lavinant priešmokyklinio amžiaus vaik? komunikavimo ?g?džius.
Uždaviniai:
4. Išsiaiškinti individualizuoto ir diferencijuoto ugdymo taikymo ikimokyklinio ugdymo ?staigose, lavinant priešmokyklinio amžiaus vaik? komunikavimo ?g?džius, teorinius aspektus.
5. Nustatyti diferencijuoto ugdymo taikymo, lavinant priešmokyklinio amžiaus vaik? komunikavimo ?g?džius ikimokyklinio ugdymo ?staigose, s?lygas ir galimybes.
6. Inicijuoti, suplanuoti ir ?gyvendinti edukacin? projekt?.
Tyrimo metodai: mokslin?s literat?ros analiz?, dokument? analiz?, steb?jimas, turinio (content) analiz?, veiklos refleksija.
?
1. INDIVIDUALIZUOTO IR DIFERENCIJUOTO UGDYMO TAIKYMO IKIMOKYKLINIO UGDYMO ?STAIGOSE, LAVINANT PRIEŠMOKYKLINIO AMŽIAUS VAIK? KOMUNIKAVIMO ?G?DŽIUS, TEORINIAI ASPEKTAI.
1.1 Priešmokyklinio amžiaus vaik? ugdymo turinio apžvalga. Komunikavimo kompetencijos apibr?žtis.
Šiame poskyryje aptariamas priešmokyklinio amžiaus vaik? ugdymo turinys ir tikslai, apibr?žiama vaik? komunikavimo kompetencijos s?voka, atskleidžiama komunikavimo ?g?dži? reikšm? priešmokyklinio amžiaus vaikams.
Priešmokyklinio ugdymo bendroji programa (2014), nustato priešmokyklinio ugdymo tiksl?, uždavinius, programos ?gyvendinimo prielaidas ir b?dus, ugdytinus vaik? pasiekimus: kompetencijas, kompetencij? ugdymo gaires, kompetencij? turinio d?menis ir vaik? pasiekim? ir pažangos vertinimo gaires.
Priešmokyklinio ugdymo tikslas yra atsižvelgiant ? kiekvieno vaiko patirt?, galias, ugdymosi poreikius, vadovaujantis humanistin?mis ir demokratin?mis vertyb?mis, užtikrinti optimali? vaiko raid?, pad?ti pasirengti mokytis pagal pradinio ugdymo program?.
Priešmokyklinio ugdymo bendrojoje programoje (2014), vienas iš uždavini? priešmokyklinio ugdymo tikslui pasiekti yra: ?gyvendinti ugdymo turin?, atitinkant? 5-7 met? vaik? raidos bendruosius ir individualiuosius ypatumus, padedant? kiekvienam vaikui darniai augti ir ?gyti visas programoje ?vardytas kompetencijas.
Priešmokyklinio ugdymo bendrosios programos (2014) siekis – vaiko socialin?, sveikatos, pažinimo, menin? ir komunikavimo kompetencija. Šiame darbe pla?iau aptariama komunikavimo kompetencija.
Komunikavimo kompetencij? sudaro: kalbos suvokimas ir kalb?jimas bei skaitymo ir rašymo pradmenys. Priešmokyklinio ugdymo bendroji programa (2014) numato, kad vaikas baigdamas priešmokyklinio ugdymo program?:
1. Nor?t? bendrauti, bendradarbiauti ir mokytis;
2. Geb?t? suprasti kitus, išreikšti save, b?ti suprastas – sukaupt? d?mes?, tinkamai vartot? ir tobulint? savo gimt?j? kalb?, suprast? ir naudot?si neverbaliniais ženklais (gestais, mimika ir kt.); bendraudamas vadovaut?si etikos ir etiketo taisykl?mis;
3. Dom?t?si knygomis, kitais rašytiniais šaltiniais, suprast? sakytin? ir rašytin? informacij?, ja naudot?si ir suprast? jos praktin? naud?;
4. Tur?t? poreik? skaityti ir rašyti ir taip pažinti pasaul? (suprasti žmoni? santykius, jausmus, ketinimus, poelgius, susipažinti su kitomis šalimis ir kt.); bandyt? rašyti ir skaityti, jaust? skaitymo ir rašymo džiaugsm?;
5. Dom?t?si kult?ros reiškiniais, bandyt? kurti pats, dalyvaudamas savo ir kit? taut? kult?roje.
Pasak Šink?nien?s (2002), komunikacinio ugdymo turinys strukt?riniu poži?riu gali b?ti dvejopas: nukreiptas kalbos ugdymo kryptimi arba bendravimo – savarankiško, sav?s motyvuoto turinio ugdomosios veiklos kryptimi, naudojant neverbalin?s komunikacijos b?dus.
Vaiko kalbos raidos sritys yra susij? ir priklauso nuo kai kuri? esmini? ?g?dži? ir geb?jim?. Tod?l, vaiko kalbos suvokimas ir kalbos vartojimo ?g?dži? ?gijimas, iki jam pradedant lankyti mokykl?, yra kelias ? komunikavimo kompetencij?, kuri? „vainikuoja” vaiko skaitymo ir rašymo geb?jim? ir ?g?dži? ?gijimas.
Priešmokyklinio ugdymo bendrojoje programoje (2014) nurodoma, kad siekiant ger? kalbos suvokimo ir kalb?jimo ?g?dži?, yra svarbu:
• Išgirsti ir suprasti kit?;
• Kalb?ti taip, kad b?tum išgirstas ir suprastas;
• Kalb?ti dr?siai, tiksliai, aiškiai, išraiškingai;
• Bendraujant spr?sti problemas, dalytis sumanymais;
• Dom?tis kalbos galimyb?mis, pasitik?ti savo galiomis, ?gyti daugiau kalbini? geb?jim?, žini?;
• Dom?tis savo ir kitomis kalbomis, tarm?mis;
• Kalb?ti mandagiai, pagarbiai;
• Bendravimui naudotis informacin?mis ir komunikacin?mis technologijomis.
Skaitymo ir rašymo pradmenims ?gyti, vaikai ugdomi:
• Išmokti skaityti ir rašyti;
• Dom?tis knygomis;
• Gerbti ir tausoti knygas;
• Dom?tis kult?ros vertyb?mis ir reiškiniais.
Mokslo darbuose, ?vairiais lygmenimis tyrin?jama asmens komunikacin? kompetencija, pateikiamos s?vokos apibr?žimai ir modeliai, nurodomi strukt?riniai komponentai (subkompetencijos). Nors komunikacija, kiekvieno žmogaus gyvenime neatsiejama nuo tarpusavio santyki?, šiame darbe komunikacija nagrin?jama ugdymo aspektu, tod?l šiam procesui skiriama daugiausia d?mesio.
Komunikacija suprantama, kaip bendravimas, keitimasis sutvarkyta informacija tarp dviej? ir daugiau žmoni? siekiant bendro supratimo (Vaitkevi?i?t?, 2001). Dalis komunikacijos tyr?j? (Grebliauskien?, 1997; Cessevi?i?t?, 2003; Minkut?-Henricksom, 2002 ir kiti) skiria rašytin? ir nerašytin?, verbalin? (žodin?) ir neverbalin? (nežodin?) komunikacijas.
Tuo tarpu kompetencij? sudaro „savybi?, susijusi? su žiniomis ir j? taikymo geb?jimais, poži?riu ir atsakomybe, derinys, nusakantis, kaip gerai asmuo gali jas taikyti” (Tuning. Europos švietimo strukt?r? suderinimas, 2006). Kompetencija yra daugelio socialini? moksl? kryp?i? objektas, turi aib? apibr?žim?, ta?iau vieningos nuomon?s n?ra. Edukologai akcentuoja kompetencij?, kaip žini?, geb?jim? ir nuostat?, ?gijim? ugdymo procese (Bitinas, 2000).
Dauguma mokslinink? (Jucevi?ien?, Leipait?, 2000; Nauck?nait?, 2000; Cesevi?i?t?, 2003; Chreptavi?ien?, 2004; Adler, Proctor, 2006 ir kiti) komunikacin? kompetencij? apib?dina kaip geb?jim? s?kmingai tvarkyti (užkoduoti, si?sti, priimti, dekoduoti) informacij?, ja keistis tinkamai pasirenkant verbalines ir neverbalines išraiškos priemones, kuriant dialogin? ir monologin? tekst? atsižvelgiant ? socialin?, psichologin? ir kult?rin? situacij?.
Anot Garšvien?s ir Ivoškuvien?s (2003), yra dvi pagrindin?s komunikacijos formos: verbalin? ir neverbalin?.
Verbalin? komunikacija grei?iausia ir veiksmingiausia komunikacijos priemon?, kuri priklauso nuo kalb?jimo (šnek?jimo) ir kalbos mok?jimo lygio. Ikimokykliniame amžiuje dauguma vaik? taisyklingai kalb?ti išmoksta gird?dami taisykling? suaugusi?j? kalb?. V?liau, mokykliniame amžiuje, vaikai susipaž?sta su kalbos taisykl?mis kurias mokosi taikyti praktiškai.
Neverbalin? komunikacija dažniausiai naudojama papildomai perteikiant mintis žodžiu, tai: gestai, mimika, k?no judesiai, stov?sena ir pan. Jei vaikas negali bendrauti kalba – kalb?ti, tai jis vartoja gestus, simbolius, naudoja daiktus ar vokalizuoja (naudojasi tik balsu).
Apibr?ždami komunikacin? kompetencij? tyr?jai ?vardija ir pagrindinius jos komponentus (subkompetencijas). H. Hymes (1972) nurodo tris komunikacin?s kompetencijos komponentus: lingvistin?, diskurso ir sociokult?rin? kompetencijas. S. Moirand (1982) (remiantis: Chreptavi?ien?, 1999) teigimu, komunikacin? kompetencij? sudaro keturi komponentai: lingvistinis, diskurso, socialinis-kult?rinis ir referatyvinis. Z. Nauck?nait?s (2000) poži?riu, komunikacin? kompetencija susideda iš penki? subkompetencij?: lingvistin?s, diskursin?s, sociolingvistin?s, referatyvin?s ir sociokult?rin?s. Pla?iausi? komunikacin?s kompetencijos strukt?r? pateik? Van Ek J. (1986) (remiantis Byram, 1997), išskirdamas net šešias komunikacin?s kompetencijos subkompetencijas: lingvistin?, diskurso, sociokult?rin?, sociolingvistin?, strategin? ir socialin?.
Aptariant komunikacin?s kompetencijos komponent? gaus? ir ?vairov?, autori? vieninga nuomon? d?l lingvistin?s, arba kalbin?s, kompetencijos. Kalbin? (lingvistin?) kompetencija dažniausiai nurodoma kaip viena svarbiausi? komponen?i?, kuri sudaro didži?j? komunikacin?s kompetencijos turinio dal?. Kalbin?s (lingvistin?s) kompetencijos s?vok?, daugelis mokslinink? aiškina kaip žini? apie kalb? sistem?, jos fonetinius, gramatinius ir leksinius modelius bei mok?jim? jomis naudotis. Kaip teigai Van Ek J (1986), ugdantis lingvistin? kompetencij? b?tina pažinti ir ?valgyti kalbos strukt?ros d?sningumus (gramatik?), sukaupti žodyn?, geb?ti taisyklingai tarti garsus, kir?iuoti, tam pritaria ir daugelis kit? autori? (Byram, 1997; Karali?nas, 1997, 2008; Bielinien?, 2000; Chreptavi?ien?, 2004), pabr?ždami, kad b?tina tur?ti kalbos strukt?ros, žodyno žini?, taisyklingos tarties žini? bei j? pritaikymo ?g?dži? minimumo, norint ?gyti komunikacin?s kompetencijos ?g?dži?. Taigi kalbin? (lingvistin?) subkompetencija yra esmin? komunikacin?s kompetencijos dalis arba jos pamatas.
Mokslinink? darbuose dažniausiai skiriami šie esminiai kalbiniai (lingvistiniai) geb?jimai: kalb?jimas taisyklinga bendrine kalba, turtingas žodynas, suprantamas ir sklandus min?i? reiškimas, aiški tartis ir taisyklingas kir?iavimas, tinkamas kalb?jimo tempas ir ritmas bei pauzi? darymas.
Apibendrinant galima teigti, kad vaiko išlavinta kalbin? kompetencija, bus svarbi ne tik mokykloje, bet ir vis? likus? gyvenim?. Kadangi kiekvienas žmogus j? naudoja dirbdamas, išreikšdamas save, kurdamas, bendraudamas, spr?sdamas problemas. Tod?l, ikimokyklinio ugdymo ?staigose siekiama, kad šešiame?i? kalbin? patirtis b?t? ?vairi ir pozityvi, o vaikai vartot? kalb?, kaip bendravimo priemon?, m?stymo ?rank? ir kaip b?d? reikšti savo mintis, nuomon? bei jausmus. Kalbiniai šešiame?i? vaik? geb?jimai yra labai reikšmingi kasdieniam vaiko gyvenimui, nes vaikai, kuri? gera kalbin? kompetencija, geba bendrauti su kitais, žaisti, draugauti, kurti, išreikšti save bei mokytis.
Komunikacija yra viena sud?tingiausi? žmogaus funkcij?, tod?l šios funkcijos sutrikimus ne visada pavyksta ?veikti pasitelkus sveik? prot? ar intuicij?. Pasteb?ta, kad komunikacijos sutrikimai tampa savotiškomis „socialin?mis bausm?mis”. Netur?dami galimybi? komunikuoti verbaliniu ir neverbaliniu b?du individai kaip mat tampa vieniši, atstumti, jau?iasi nesaug?s, negali išsakyti savo nuomon?s, sunkiai užmezga kontakt? su kitais arba visai negeba jo užmegzti, jiems dažnai tr?ksta savigarbos, dr?sos.
Taigi, matome, kad kalba yra pagrindin? komunikavimo priemon?, kuri svarbi priešmokyklinio amžiaus vaikams. Turint kalbos ir komunikavimo sutrikim?, kurie neigiamai veikia vaiko asmenyb?s raid?, jo elges?, vaikams yra sunkiau bendrauti su bendraamžiais ar suaugusiais, reikšti savo mintis, tod?l labai svarbu prad?ti bendrauti su vaiku jau nuo gimimo.
Komunikacijos sutrikimas, pasak (Garšvien?s ir Ivoškuvien?s, 2003), – tai santykinai nuolatinis nukrypimas nuo priimt? kalb?jimo, kalbos ir bendravimo norm?. Šios grup?s sutrikimams b?dinga:
• Kalb?jimas ir bendravimas kalba neatitinka vaiko amžiaus;
• Juos lemia periferinio kalb?jimo aparato bei centrin?s nerv? sistemos pažeidimai ar funkciniai sutrikimai;
• Jie yra stabil?s ir savaime neišnyksta;
• Kalbos ir komunikacijos sutrikimai gali nulemti mokymosi sunkumus;
• Jie neigiamai veikia asmenyb?;
• Jiems nepriskiriamas tarmiškas kalb?jimas ar klaidos, kurios daromos nepakankamai mokant svetim? kalb?.
Komunikacijos sutrikim?, Hallahan ir Kauffman (2003), apib?dina kaip geb?jimo priimti, perduoti, apdoroti ir suprasti s?vokas arba verbalini?, neverbalini? bei grafini? simboli? sistemas. Autor?s teigia, kad komunikacijos sutrikimai gali pasireikšti klausymo, kalbos ir (arba) kalb?jimo procesuose; gali b?ti ?vairaus sunkumo – lengvi ir labai sunk?s, gali atsirasti vaikui vystantis arba b?ti ?gyti v?liau. Konkretus vaikas gali tur?ti vien? ar daugiau komunikacijos sutrikim?, kurie gali b?ti pirminiai arba kit? negali? pasekm?. Kalbos sutrikimams nepriklausomai nuo to, kokios naudojamos simboli? sistemos (sakytin?s, rašytin?s ir kt.), priskiriamos kalbos supratimo ir jos vartojimo komunikuojant problemos.
Aiškindamos kalbos ir komunikacijos sutrikimus, Liaudanskien? ir Vili?nien? (2006), išskiria keturis sutrikimo laipsnius. Komunikavimo funkcija:
• Lengvai gali dalyvauti pokalbyje – nežymus sutrikimas;
• Sunkiai dalyvauja pokalbyje. Sud?tinga reikšti mintis žodžiu ir raštu. Namiškiai supranta sakom? kalb? – lengvas sutrikimas;
• Negali bendrauti kalba. Reiškia mintis raštu. Naudoja gestus, pagalbin? komunikacij?. Atsako „taip” arba „ne”, gestais, veido išraiška – vidutinis sutrikimas;
• Neatsako klausiamas. Ne visada reaguoja ? klausimus – žymus sutrikimas.
Kalbos funkcija:
• Aplinkiniams nesunkiai suprantama kalba, šveplavimas – nežymus sutrikimas;
• Aplinkiniams sunkiai suprantama kalba. Ta?iau reiškiamas mintis suprasti galima – lengvas sutrikimas;
• Aplinkiniai nesupranta, bet šeimos nariai supranta. Negali dalyvauti pokalbyje, atsakyti ? klausimus – vidutinis sutrikimas;
• Beveik arba visai nekalba. Naudojamos pagalbin?s komunikacijos priemon?s – žymus sutrikimas.
Kad vaikai, ikimokyklinio ugdymo ?staigose, susiformuot? komunikavimo kompetencijos pamatus, gerai ?sisavint? reikiamas žinias, daug d?mesio tur?t? b?ti skiriama visoms kalbin?s veiklos r?šims: kalb?jimui, klausymui, skaitymui bei rašymui. Išlavinta kalbin? kompetencija svarbi ne tik mokykloje, bet ir vis? gyvenim?.
Apibendrinus mokslinink? teiginius, priešmokyklinio amžiaus vaik? komunikavimo kompetencij? galima apib?dinti ir apibr?žti taip:
1. Komunikacija suprantama, kaip bendravimas, keitimasis sutvarkyta informacija tarp dviej? ir daugiau žmoni?, siekiant bendro supratimo (Vaitkevi?i?t?, 2001).
2. Komunikacin? kompetencija apib?dinama kaip geb?jimas s?kmingai tvarkyti (užkoduoti, si?sti, priimti, dekoduoti) informacij?, ja keistis tinkamai pasirenkant verbalines ir neverbalines išraiškos priemones, kuriant dialogin? ir monologin? tekst? atsižvelgiant ? socialin?, psichologin? ir kult?rin? situacij? (Jucevi?ien?, Lepait?, 2000; Nauck?nait?, 2000; Cesevi?i?t?, 2003; Chreptavi?ien?, 2004; Adler, Proctor, 2006 ir kiti).
3. Komunikavimo kompetencij? sudaro: kalbos suvokimas ir kalb?jimas bei skaitymo ir rašymo pradmenys (Priešmokyklinio ugdymo bendroji programa, 2014).
Galima teigti, kad ugdymo procese priešmokyklinio amžiaus vaik? komunikavimo kompetencij? yra b?tina vertinti ir ?vertinti, tod?l svarbu išsiaiškinti vaik? komunikavimo kompetencijos vertinimo metodus ir priemones.
1.2 Priešmokyklinio amžiaus vaik? komunikavimo kompetencijos vertinimas, metodai ir priemon?s.
Kaip teigia Ališauskas (2001), ?žvalgiausia ?staigos politika ir didžiausias pedagogo menas– atpažinti vaiko problem? ir tenkinti jo specialiuosius poreikius taip, kad nesijaust? kitoks, kad jam nesiformuot? menkavertiškumo jausmas. Autorius mano, kad atskleidžiantis vaiko raidos ?vairiapusiškum? (stipri?sias ir silpn?sias puses), naudingas gali b?ti individualizuotas ?vertinimas. Kuris tur?t? b?ti t?stinis vertinimas, labiausiai orientuotas ? ugdymo(-si) b?kl? ir raid?.
Priešmokyklinio ugdymo bendrojoje programoje (2014) siekiant numatyto tikslo, svarbus vaidmuo tenka vaiko pasiekim? vertinimui. Vaiko daroma pažanga yra vertinama nuolat, pasirenkant priimtinus vertinimo metodus ir priemones: steb?jim?, pokalb?, diskusij?, vaiko pasakojimus, jo darbeli? ir veiklos analiz?, garso, vaizdo ?rašus ir kt. Vertinimo metodai ir priemon?s pasirenkami bei taikomi, atsižvelgiant ? tai, kas vertinama – žinios, supratimas, geb?jimai, nuostatos ar j? visuma – vaiko kompetencija. Dažniausiai vaik? pasiekimai vertinami ruden? ir pavasar?. Pasiekim? vertinimo mokslo met? pradžioje tikslas – atsižvelgiant ? realius vaiko geb?jimus bei patirt? ir siekiant optimalaus jo brandumo mokyklai, numatyti vaiko tolesnio ugdymo(-si) gaires, sudaryti individuali? program? vaikui ar vaik? grupei, koreguoti ugdymo proces?. Pasiekim? vertinimo mokslo met? pabaigoje tikslas – nustatyti individuali? kiekvieno vaiko pažang? ir informuoti apie j? t?vus bei b?sim?j? mokytoj?. Vaiko pasiekim? vertinimui naudojama vaiko brandumo mokyklai vertinimo metodika, parengta orientuojantis ? „Priešmokyklinio ugdymo standart?”, kuris n?ra tiesiogiai skirtas vaiko brandumui mokyklai vertinti, ta?iau jis yra orientyras rengiant vaik? brandumo mokyklai vertinimo metodik?.
Priešmokyklinio ugdymo(-si) standarto kaip ir „Bendrosios priešmokyklinio ugdymo ir ugdymosi programos” pagrind? sudaro s?lyginai išskiriamos penkios kompetencij? grup?s:
• Socialin? kompetencija;
• Sveikatos saugojimo kompetencija;
• Pažinimo kompetencija;
• Komunikavimo kompetencija;
• Menin? kompetencija.
Priešmokyklinio ugdymo(-si) standarto lentel?s skiltyje „Sritis” ?rašytos visos penkios kompetencij? grup?s, skiltyje „Esminiai geb?jimai” apibendrintai pateikiami tie geb?jimai, kurie sudaro kiekvien? kompetencij? grup? priešmokyklinio ugdymo(-si) etape, skiltyje „Pasiekimai” – tipiškiausi vaik? veiklos pavyzdžiai, kurie rodo, jog vaikas yra ?gij?s aprašyt? vertybini? nuostat? pradmenis, tam tikr? geb?jim? lyg? ir patirt?. Vaik? veiklos pavyzdžiai – tik orientyras, padedantis suprasti, kokios ?vairios gali b?ti vaiko esmini? geb?jim? atsiskleidimo sritys. Jei pedagogai pasteb?jo, kad vaiko veikla atitinka bent kelis pateiktus veiklos pavyzdžius, galima daryti išvad?, kad vaikas ?gij?s tam tikr? esmin? geb?jim?.
Priešmokyklinio ugdymo(-si) standarte orientuojamasi ? bendr? vaiko brandumo mokyklai lyg?, pakankam? s?kmingam ugdymuisi mokykloje. Jei vaikas priešmokykliniame amžiuje ne?gyja standarte aprašyt? kompetencij?, jis toliau kryptingai ugdomas mokykloje arba dar vienerius metus priešmokyklin?je grup?je. Jei tam tikros kompetencijos ne?gij?s vaikas ugdomas mokykloje, jam teikiama pedagogo ar specialioji pagalba (Bendrosios programos ir išsilavinimo standartai, 2003).
Priešmokyklinio ugdymo pedagog? patarimuose (2016) pamin?ta, kad vaik? kalbin?s kompetencijos vertinimas vyksta r?pinantis kiekvienu vaiku, ta?iau nepamirštami ir vis? priešmokyklinio ugdymo grup?s vaik? interesai.
Kompetencijos ?vertinimas grindžiamas ilgalaikiu vaiko steb?jimu (net jei kartais akivaizdži? kalbos raidos problem? n?ra, ta?iau reikia steb?ti vis? vaik? kalbos raid?, nes reikia siekti, kad kiekvienas vaikas nuolat tobul?t?, gerint? savo kalbinius, komunikacinius geb?jimus) ir informacijos iš ?vairi? šaltini? kaupimu, jos apibendrinimu.
Kompetencijos lygis atsiskleidžia, vaikui veikiant nat?ralioje ar tikslingai sukurtoje situacijoje: žaidžiant, bendraujant, dalyvaujant projektiniame darbe, per iškylas, ekskursijas ar panašiai. Steb?jimai apr?pia vaiko kalbos supratim? ir kalb?jimo ?g?džius. Pažym?tina, kad epizodiniai, vienkartiniai steb?jimai neatskleis platesnio vaiko kalbos raidos vaizdo (Patarimai priešmokyklinio ugdymo pedagogams, 2016). Vaik? pasiekimai vertinami individualiai, daroma pažanga lyginama su ankstesniais pasiekimais. Vaik? pasiekimai viešai tarpusavyje nelyginami.
Kasdien? informacija apie vaiko pasiekimus kaupiama ir fiksuojama vaiko pasiekim? apraše, aplanke, skaitmenin?se laikmenose ar kt. Vertinamosios išvados (?vertinimai) pateikiamos aprašomuoju b?du – trumpais komentarais, nusakan?iais, kokios yra stipriosios vaiko pus?s, kas jau pasiekta, koki? dar yra sprag? ir kas siektina (Priešmokyklinio ugdymo bendroji programa, 2014).
B?tina atkreipti pedagog? d?mes? ? tai, kad: vaik? kalbos raida ir kalbos ?g?džiai formuojasi skirtingu tempu; ugdant vaik? kalb? svarbu, palaikyti ir skatinti vaik? smalsum?, geb?jim? tyrin?ti, rinkti informacij? ir taikyti ?gyt? patirt?; svarbu palaikyti vaiko kalbos bandymus, k?ryb?, toleruoti jo klaidas, taktiškai jas taisyti, skatinti vaiko nor? kalb?ti, bendrauti, kurti ir išreikšti save; pad?ti suprasti kitus kalb?tojus, skatinti vaikus tinkamai ir ?vairiomis aplinkyb?mis vartoti kalb?, tinkamai tarti garsus, laikytis gramatikos d?sni?, suprasti žodži?, sakini? ir tekst? prasm?, palaikyti vaik? skaitymo ir rašymo bandymus; mokant vaikus skaityti ir rašyti, vertinant j? pasiekimus, b?tina kiekvien? vaik? matyti kaip savit? ir unikal? (Patarimai priešmokyklinio ugdymo pedagogams, 2016).
Apibendrinant galima teigti, kad priešmokyklinio amžiaus vaik? komunikavimo kompetencija vertinama: 1) siekiant nustatyti realius vaiko geb?jimus; 2) nustatyti individuali? kiekvieno vaiko pažang?;3) nustatyti ar n?ra komunikavimo sutrikim?.
Priešmokyklinio amžiaus vaik? komunikavimo kompetencija vertinama naudojant šiuos metodus ir priemones: steb?jim?, pokalb?, diskusij?, vaiko pasakojimus, jo darbeli? ir veiklos analiz?, garso, vaizdo ?rašus.
Vaik? pasiekimai vertinami du kartus per metus: ruden? ir pavasar?.
1.3 Priešmokyklinio amžiaus vaik? komunikavimo ?g?dži? lavinimo metodai ir priemon?s
Išsiaiškinus priešmokyklinio amžiaus vaik? komunikavimo kompetencijos vertinimo tikslus, metodus ir priemones, b?tina aptarti metodus ir priemones, skirtas priešmokyklinio amžiaus vaik? komunikavimo ?g?dži? lavinimui, bei ugdymo aplinkos svarb?, apžvelgti komunikavimo kompetencijos ugdymo uždavinius.
Priešmokyklinio amžiaus vaikams b?dinga didel? bendravimo ?g?dži? raidos pažanga, tod?l nor?dami sužinoti, kas vyksta aplink juos supant? pasaul?, jie bendrauja su kitais žmon?mis. J? žodynas ple?iasi, o kuo platesnis žodynas, tuo labiau tik?tina, kad vaikas taps geru skaitytoju, sakini? strukt?ra tobul?ja. Iki šešeri? met?, vaik? žodynas paprastai viršija du t?kstan?ius žodži? ir pastoviai did?ja, vaikai išsiugdo toki? kalbos vartosen? bei strukt?r?, kuri išlieka vis? gyvenim?. Nusistovi kalbos sandara ir kalb?jimo b?das. Šešeri? met? vaikai vartoja sakinius, kuriuose žodži? eil?s tvarka ir tarimas tokie patys kaip ir suaugusi?j?. Jie kalba ne tik sakiniais, bet ir stambesniais žodži? junginiais, kuri? login? seka yra taisyklinga.
Mokymasis skaityti ir suprasti tai, k? perskait?, rašyti, bendrauti (mokytis išklausyti kalbant?j?, išsakyti savo nuomon?) su bendraamžiais bei kitais žmon?mis yra ugdymo ir tolesnio mokymosi vis? gyvenim? pagrindas. O kad vaikas viso to išmokt?, turi turtinti aktyv?j? ir pasyv?j? žodyn?, mokytis rašybos, skyrybos, skaityti grožinius ir negrožinius tekstus, raštu ir žodžiu komunikuoti esant ?vairioms skirtingoms aplinkyb?ms, visa tai vadinama komunikacija.
Priešmokyklinio amžiaus vaik? mokymasis skaityti ir rašyti yra neatsiejami nuo klausymo ir kalb?jimo. Tod?l vaikams, norintiems prad?ti skaityti, reikia b?ti sukaupusiems daugyb? patir?i?: tur?ti išpl?tot? žodyn?, pažinti raides, tur?ti gars? ir raidži? atpažinimo ?g?dži?, tur?ti žodži? atpažinimo ?g?dži?, b?ti gird?jusiems daug ?vairi?, ?domi? ir estetiškai verting? k?rini?. D?l to, priešmokyklinio amžiaus vaikams b?tina aplinka, kurioje pakankamai b?t? galimybi? aktyviai vartoti kalb?: klausytis, kalb?ti ir bendrauti.
„Bendrosios programos ir išsilavinimo standartai Priešmokyklinis ugdymas”(2003), pateikiami pedagog? veiklos kryptys ir nuostatos, kuriose teigiama, kad:
• Kalbos ugdymas(-is) tur?t? nat?raliai sieti kalbos raišk? su kitomis raiškos formomis – vaizdu, garsu, forma bei judesiu.
• Pedagogai tur?t? sukurti kuo palankesn? aplink? bendrauti, kalbai ugdyti(-is) ir knygoms skaityti.
• Vaiko kalba ugdoma nat?raliai, atsižvelgiant ? vaiko kalbos raidos d?sningumus ir ypatybes – spontaniškum? ir egocentriškum?. Svarbiausias pedagogo uždavinys – sudaryti tinkamas s?lygas kalbiniam vaiko aktyvumui.
• Kalbos ugdymas(-is) – individualus dalykas. Kiekvienam vaikui taikomi individual?s reikalavimai atsižvelgiant ? berniuk? ir mergai?i? skirtumus, tarmi? ypatybes, kalb?senos ypatumus, šeimos kalb?. Su vaikais iš kitakalbi?, mišri? šeim? pedagogas kryptingai bendrauja individualiai.
• Pedagogas kalbasi su vaikais individualiai, jiems žaidžiant ar k? nors veikiant grupel?mis, kartais kalba su visa grupe.
• Ugdant vaiko kalb? turi vyrauti žaism?s principas. Pedagogas sukuria s?lygas vaiko kalbiniams žaidimams ir k?rybinei kalbinei raiškai.
• Pedagogo kalba yra pavyzdys ir modelis, tod?l ji turi b?ti aiški, taisyklinga, turtinga ir vaizdinga.
• Pedagogas sistemingai ir kryptingai stebi ir vertina vaiko kalbos poky?ius ir pažang? bei visaip j? skatina.
• Ugdydamas vaiko kalb? grup?s pedagogas glaudžiai bendradarbiauja su kitais pedagogais ir t?vais. Prireikus inicijuoja profesional? kalbin? korekcin? darb? su vaiku.
D?l to, pedagogai apgalvotai ir tikslingai bendrauja su vaikais ir numato kalbos ?g?dži? tobulinim?. Priešmokyklinio ugdymo grup?je visiems vaikams, nepriklausomai nuo j? lyties, funkcini? galimybi?, socialinio ar kult?rinio pagrindo, sukuriama turtinga, ?vairi, tikslinga, stimuliuojanti ir išš?ki? turinti kalbin? mokymosi aplinka. Užrašai grup?je yra vaik? aki? lygyje, j? n?ra per daug, jie pateikiami ne tik didžiosiomis raid?mis, bet yra dažnai kei?iami. Aplinka, kurioje gausu spausdint? tekst?, leidžian?i? vaikams pritaikyti kalbos ?g?džius realiose gyvenimiškose situacijose, susieta su esmini? s?vok? pažinimu, yra kalbos ugdymo pagrindas ikimokyklinio ugdymo ?staigose. Kai padid?ja vaik? susidom?jimas naujai atrastu geb?jimu skaityti ir rašyti, pedagogai sukuria ?vairi? galimybi? t?sti ugdym?. Grup?s bibliotek?l? – skaitymo erdv? yra jauki, kuri? papildo nam? aplinkos elementai: sofos, pagalv?l?s, minkšta grind? danga ir pan. Bibliotek?l?je yra daug ir ?vairi? knyg?, žurnal?, album?, enciklopedij? ir kt. Vaikai gali bet kada naudotis knygomis ar užsiimti skaitymo/rašymo veiklomis (Patarimai priešmokyklinio ugdymo pedagogams, 2016).
Vaikai kalb? išmoksta patys, jei jiems sudaromos tinkamos s?lygos, tod?l priešmokyklinio amžiaus vaikai kalb? vartoja itin aktyviai. Tai ?gyvendinti lengviau, jei vaikai iš anksto bus „?vedami” ? b?sim? veikl?; jei tur?s galimybi? naudoti visus savo poj??ius; jei gal?s naudotis savo patirtimi ir j? pl?toti; jei tur?s galimybi? kalb?ti apie tai, k? patyr?; jei žaisdami, bendraudami, kurdami, naudodami k?no judesius, vaikai tur?s galimybi? vaizdingai ir išraiškingai kalb?ti. Visi metodai vertingi šešiame?i? kalbos raidai yra tie, kuriais skatinamas vaik? aktyvumas, tyrin?jimas, patirties kaupimas ir kalb?jimas. Šio amžiaus vaikai jau sugeba daug k?, pavyzdžiui: surasti žodžius, kurie rimuojasi; gali suskaidyti žodžius ? garsus; surasti, kuriuo garsu prasideda žodžiai. Svarbu išnaudoti priešmokyklinio amžiaus vaik? imlum? j? geb?jimui iš klausos skirti kalbos gars? požymius lavinti, pad?ti vaikams pajusti kirt?, priegaid?, intonacij?, žodžio ir sakinio ritm?, melodij?, lavinti gars? tarim?, nes mokykloje šie ?g?džiai bus naudojami skaitant ir rašant.
Priešmokyklinio ugdymo bendrojoje programoje pateikiami komunikavimo kompetencijos ugdymo uždaviniai:
• Palaikyti ir skatinti vaiko nor? bendrauti su bendraamžiais ir kitais žmon?mis turtinant ir pl?tojant socialin? kult?rin? vaiko patirt?.
• Pl?sti ir gilinti intuityv? vaiko supratim? apie gimtosios kalbos (ir tarm?s) savitum?, ugdyti meil? ir pagarb? gimtajam žodžiui.
• Sudaryti s?lygas ir pratinti naudotis kalba kaip universaliausia saviraiškos priemone – ugdyti vaiko geb?jimus reikšti mintis, jausmus, nuotaikas, pasakoti patirtus ?sp?džius, reikšti savo nuomon?.
• Sudaryti s?lygas klausytis ir gird?ti ?vairius aplinkos garsus (žmoni? kalbos, gamtos, muzikos ir kt.) sakytinius pasakojimus, atliekamus tautosakos k?rinius (žaidimus, žaidinimus, skai?iuotes, dainas, m?sles, pasakas ir kt.), skaitomus grožin?s ir pažintin?s literat?ros k?rinius.
• Pratinti ?siklausyti ? draugo, pedagogo kalb?, išgirsti perteikiam? informacij?, kalb?tojo ko nors nesupratus klausti, prašyti pakartoti, leisti abejoti, nesutikti.
• Ugdyti sakytin? vaiko kalb?. Skatinti kalb?ti prasmingai, taisyklingai, raiškiai. Nepažeisti individualaus vaiko kalb?jimo stiliaus, išlaikyti tarm?s ypatybes, toleruoti vaiko daromas klaidas, kad b?t? skatinamas vaiko pasitik?jimas savimi.
• Skatinti vaiko nor? pasakoti, klausin?ti, atsakin?ti, deklamuoti, eiliuoti, žaisti žodžiais, garsais, taisyklingai juos tarti.
• Žadinti vaiko dom?jim?si knyga, poreik? skaityti, pad?ti jam pam?gti knyg?. Ugdyti estetin? skaitytojo skon?.
• Sudominti vaik? grafiniais simboliais (raid?mis, žodžiais, tekstais, užrašais ir pan.), skatinti juos pažinti ir atpažinti, žaisti jais, patiems juos kurti.
• Skatinti vaiko nor? ?vairioje veikloje vartoti simbolius, imituoti rašt? (keverzoti, piešti, rašyti raides, j? junginius, žodžius) perteikiant savo išgyvenimus, mintis, k?rybinius bandymus.
• Skatinti vaiko nusiteikim? laikytis kalbinio bendravimo etikos, grindžiamos bendrosiomis žmogaus vertyb?mis.
• Pratinti bendraujant išklausyti ir išgirsti kalb?toj?, ugdyti d?mesingum?, kantryb? ir tolerancij? kito žmogaus kalb?jimui (pvz., kitoms kalboms, tarm?ms, kalb?jimo b?dui ir pan.).
• Bendravimui taikant naujas technologijas (kompiuter?, mobil?j? telefon? ir pan.), sudaryti vaikams s?lygas veikiant patirti maloni? išgyvenim?.
• Skatinti vaik? k?ryb?, menin? raišk? kaip savit? komunikacijos b?d?(Bendrosios programos ir išsilavinimo standartai. Priešmokyklinis ugdymas, 2003).
Vaik? veikla dažniausiai siejasi su komunikavimu bendraamži? grup?je, tod?l jie:
• Klausosi grup?s draug?, pedagog?, sve?i? ar kit? suaugusi?j? pasakojim?. Pratinasi išgirsti pedagogo ar draugo si?lymus, pastabas, paskatinimus, ? juos reaguoti.
• Kalbasi su grup?s draugais, pedagogais, pasakoja patirtus ?sp?džius, nutikimus. Kuria išgalvotas istorijas, bando apib?dinti patikusius daiktus, reiškinius.
• Seka gird?tas pasakas, kuria savo (pasakas be galo, juok? pasakas, pasakas apie gyv?nus ir kt.). Kei?ia pasakos pabaig?, pradži?, ?vyki? sek?, ?veda naujus veik?jus, juos kei?ia ir kt. Kuria skai?iuotes, eil?raš?ius, gars? pam?gdžiojimus, greitakalbes, žaidimus.
• Deklamuoja, vaidina, imituoja judesius, m?gdžioja žodžiais, gestais, mimika.
• Žaidžia žodžiais ir kuria naujus žodžius, ieško panašiai skamban?i?, besirimuojan?i? žodži?.
Atskirai der?t? aptarti reikšmingiausius metodus – pokalb?, pasakojim?, veikl? su knygomis ir rašmenimis.
• Pokalbiai su suaugusiaisiais ir tarp vaik? vyksta visur ir visada, nes pokalbiai reikšmingi kalbos mokymuisi. Pirmiausia kiekvienas vaikas turi jausti, kad yra žmogus, kuris kiekvien? dien? gali j? išklausyti ir domisi tuo, k? jis sako, bendrauja su juo, tod?l kalbin? veikla su keli? vaik? grupele yra svarbi kalbinio ugdymo strategijos dalis.
• Vaik? pasakojimo ?g?džiai formuojasi palaipsniui, pirmiausia jie kaupia patirt? ir žinias apie pasakojim? iš suaugusi?j? skaitom? knyg?, pasakojim?, film?, komiks? vaikams ir panašiai. Geri pasakojimai padeda vaikams palaipsniui ?gyti pasakojimo ?g?dži? ir patiems pasakoti savo istorijas, taip vaikas pasakodamas lavina savo kalb?, vaizduot? bei m?stym?. B?tent taip formuojasi bendravimo geb?jimai.
• Amžina ir nepakei?iamas pasaulio pažinimo b?das yra skaitymas, kuris yra aktyvaus ir k?rybiško kalbos vartojimo šaltinis. Vaikams nuolat skaitoma, paraleliai vaikai mokomi ir mokosi skaityti patys – tai du procesai, kurie susij?. Vaikams reikia skaityti net ir tada, kai jie patys tai puikiai sugeba, (Patarimai priešmokyklinio ugdymo pedagogams, 2016).
pedagogams svarbu žinoti, kad priešmokyklinio ugdymo grup? lankan?i?j? vaik? kalbos branda, kalbiniai geb?jimai ir pasiekimai b?na skirtingi, tod?l kad vaikai gimsta su skirtingais kalbos mokymosi geb?jimais. Nors vaikai, kuri? kalbos raida v?luoja ir atsilieka nuo bendraamži?, ilgainiui pasiekia to paties.
Tyr?jai (Kaffemanien?, Burneckien?, 2001 ir kt.) akcentuoja, kad vaikams, turintiems komunikacijos sutrikim?, efektyvi ugdymo priemon? gali b?ti interakcijomis gr?sti žaidimai, kadangi žaidžiant susiformuoja bei persitvarko visi psichologiniai procesai, tarp j? ir emociniai, tod?l vyksta pagrindiniai asmenyb?s poky?iai, nulemiantys jos santykius su realybe ir asmenin?mis pareigomis. Interaktyvumas susieja kalb?jim? ir klausym?. Pasak Rafaeli, Sudweeks (1997), interaktyvumo pagrindu laiko tiesiogin? komunikacij?, bendraujant interakcijomis gr?stos veiklos metu, nepriklausomai nuo sutrikim? (komunikacini?, kalbos), kei?iamasi emocine, socialine, pažintine informacija, atrandami vidiniai išgyvenimai ir dvasiniai ryšiai. Tod?l pasitelkus interakcinius žaidimus galima pad?ti vaikui spr?sti psichologines ir socialines problemas, kurias sukelia ?vair?s komunikaciniai sutrikimai.
Anot Markauskien?s (2003), muzikiniai žaidimai taip pat gera ugdymo priemon?, nes muzika ramina, žadina ger? nuotaik? bei slopina ?tamp?. Priešmokyklinio amžiaus vaikams, turintiems kalbos ir komunikacijos sutrikim?, viena iš interakcijas skatinan?ios veiklos priemoni? gali b?ti muzika ir muzikin? veikla, padedanti sužadinti emocijas, atsipalaiduoti, išreikšti save. Kaip pažymi Ka?iušyt?-Skramtai (2005), muzika ir kalba ne?prastai glaudžiai susijusios su pagrindiniais komponentais: ritmu, melodija, harmonija, dinamika, akcentais, prozodija (kir?iuot? ir nekir?iuot?, ilg?j? ir trump?j? šnekos skiemen? tarimo sistema) ir t. t. Tiek kalba, tiek ir muzika gali b?ti žmoni? bendravimo priemon?s, tik pastaroji perteikia labiau emocin? turin?, neverbalin?mis priemon?mis skatina žmones perteikti jiems svarbias reikšmes (Ne?gali?j? meninis ugdymas, 2005). Tod?l vaikams, turintiems kalbos ir komunikacijos sutrikim?, muzikini? metod? taikymas, kaip vienas iš korekcijos b?d?, neabejotinai efektyvus ir naudingas. Dainuodami vaikai improvizuoja, lavina savo kalb?, išreiškia išgyvenimus, jiems aktualias problemas. Kaip pasteb?jo psichoterapeut? Oaklander (2007), melodin? intonacija padeda išmokti kalb?ti, kai žodžiai priderinami prie žinom? melodij?, dažnai kartojant toki? dain? vaikas grei?iau išmoksta sakyti žodžius, pirmiausiai su melodija, o po kiek laiko ir be melodijos (Oaklander, 2007).
Taigi, apibendrinant galima teigti, kad vaikams turintiems kalbos ir komunikacijos sutrikim?, unikali komunikacijos priemon? yra interakcijomis gr?sta veikla, kuri vaikams padeda bendrauti ir pagerinti j? gyvenimo kokyb?. Kad interaktyvios veiklos metod? taikymas b?t? veiksmingas, atkurt? tarpusavio s?veik? ir tur?t? gr?žtam?j? ryš?, svarbu yra pedagogo vaizduot? ir k?rybiškumas. Mimika, intonacijos, melodijos, kurios vaikams paž?stamos, patrauklios, turi žaidybini? element?, pasikartojan?i? motyv? – tai verbalinio bendravimo kompensacija. Tuomet vaikas patiria teigiam? emocij?, skatinama jo saviraiška, jis tampa reikšmingas sau ir kitiems.
Organizuojant žaidimus su vaikais, kurie turi kalb?jimo ir kalbos sutrikim?, yra visada sunkiau, nes reikia iš anksto apgalvoti: kok? žaidim? parinkti, kaip aiškiai ir suprantamai pateikti taisykles. Daugeliui pedagog? tai sukelia papildom? išš?ki?, kadangi neužtenka kompetencijos ?vertinti vaiko komunikacijos sutrikimo bei, kaip ugdyti toki? vaik? komunikavimo geb?jimus. Dažnai orientuojamasi ? ?prastai besivystan?ius vaikus, ta?iau, žaidimas padeda pedagogui suburti ? grup? vaikus, turin?ius komunikacini? sutrikim?, pasyvius, uždarus, nedr?sius, ?tarius, nepasitikin?ius, ir ?traukti juos ? aktyvi? veikl?.
Apibendrinus galima teigti, kad pagrindiniai komunikavimo ?g?dži? lavinimo metodai yra šie: klausymas – gird?jimas, kalb?jimas (deklamavimas, istorij? k?rimas, pasak? sekimas, greitakalb?s, skai?iuot?s, žodži? k?rimas, gars? pam?gdžiojimai, drama, žodži? žaidimai).
Autori? nuomone, vaik? komunikavimo ?g?dži? lavinimo efektyvios ugdymo priemon?s yra:
1) Interakcijomis gr?sti žaidimai, kadangi interaktyvumas susieja kalb?jim? ir klausym? (Kaffemanien?, Burneckien?, 2001 ir kt.)
2) Muzika ir muzikin? veikla, kadangi muzika ramina, žadina ger? nuotaik?, slopina ?tamp?, padeda atsipalaiduoti, sužadina emocijas, padeda išreikšti save (Markauskien?, 2003).
Ugdymo aplinka taip pat labai svarbi lavinant komunikavimo ?g?džius, ji turi b?ti: turtinga, ?vairi, tikslinga, stimuliuojanti, turinti daug išš?ki?, jauki, atitinkanti vaik? amžiaus poreikius.
Ugdytiniai yra skirtingi, skiriasi j? kalbiniai geb?jimai, tod?l tikslinga ugdymo procese taikyti individualizuot? ir diferencijuot? ugdym?.
1.4 Ugdymo individualizavimo ir diferencijavimo priešmokykliniame ugdyme samprata.
Siekiant ugdyti priešmokyklinio amžiaus vaik? komunikavimo ?g?džius, atsižvelgiant ? j? individuali? raid?, svarbu išsiaiškinti individualizuoto ir diferencijuoto ugdymo sampratas.

We Will Write a Custom Essay Specifically
For You For Only $13.90/page!


order now

?vairiuose šaltiniuose s?vokos individualizavimas ir diferencijavimas aiškinamos skirtingai ir iki galo neatskleidžiama ši? s?vok? esm?, nors pedagogikos srityje jos n?ra naujos. Lietuvoje diferencijuotu ugdymu dom?josi filosofai ir pedagogai – A. Maceina, S. Šalkauskis ir kiti. Diferencijuoto ir individualizuoto mokymo problemas nagrin?jo J. Laužikas, T. Stulpinas, V. Lamanauskas, A. Bud?nas, J. Vaitkevi?ius, L. Šiau?iuk?nien? ir kt. Didžiausi? darb? šioje srityje atliko J. Laužikas (1974), pasak jo, mokymo diferencijavimas yra socialinis, psichologinis ir pedagoginis reiškinys, bei mokymo diferencijavim? glaudžiai siejo su mokini? pažinimu ir mokymo individualizavimu. Didel? ind?l? sprendžiant diferencijuoto mokymo problem? ?neš? L. Šiau?iuk?nien?, kuri tyr? teorinius ir praktinius šios problemos aspektus.
Edukologijos tyrin?tojai diferencijuoto mokymo s?vok? traktuoja ?vairiai. Antai L. Jovaiša knygoje „Pedagogikos terminai” nurodo, kad „diferencijuotas mokymas – mokymo sistema, kai mokiniai suskirstomi homogeniškomis grup?mis pagal gabumus ar pagal polinkius ir interesus ? atskiras mokyklas, arba toje pa?ioje mokykloje ar klas?je siekiant pl?toti j? individualias galias” (L. Jovaiša, 1993). Anot V. Rajecko, „diferencijuotas mokymas – tokia mokymo kryptis, kai, atsižvelgiant ? tipiškas mokini? savybes, sudaromos specialios mokymo grup?s, kurios mokomos skirtingai” (B. Bitinas, R. Rajeckas, J. Vaitkevi?ius, Z. Bajori?nas, 1981). Panašiai diferencijuot? ugdym? traktuoja A. Bud?nas, T. Stulpinas ir kiti pedagogai.
Aktuali V. Lamanausko (1999) individualizavimo ir diferencijavimo apibr?žtis, kuria si?loma individualizavim? laikyti vienu iš svarbiausi? ugdymo tiksl?, o ugdymo diferencijavim? – priemone siekiant šio tikslo. S. Rimdeikien? (2000) teigia, kad „diferencijuotas mokymas yra viena iš priemoni? mokymo individualizavimui realizuoti”.
2017m. bendrojo ugdymo planuose ugdymo diferencijavimas apibr?žiamas kaip ugdymo tiksl?, uždavini?, mokymo ir mokymosi turinio, metod?, mokymo(-si) priemoni?, mokymosi aplinkos, vertinimo pritaikymas vaik? skirtyb?ms. Jo tikslas – sudaryti visas ?manomas s?lygas ir galimybes kiekvienam vaikui, tiek itin gabiam, tiek visai negabiam, ugdytis fiziškai ir protiškai.
?vair?s mokslininkai diferencijuot? mokym? apibr?žia savaip, ta?iau visoms sampratoms ir apibr?žimams yra bendras siekis, palaikyti kiekvieno vaiko individualum? ir sudaryti jam s?lygas mokytis pagal jo galias, tod?l apibendrinus visus autorius, galima teigti, kad diferencijavimas – tai mokymo principas, ver?iantis atsižvelgti ? skirting? vaik? patirt?, galimybes, poreikius ir interesus.
Diferencijuotas ugdymas grindžiamas id?ja, kad svarbiausia ne žini?, mok?jim? ir ?g?dži? formavimas, bet pats ugdymo procesas. Tod?l taikant diferencijuot? ugdym?, pedagogas stengiasi ugdytiniui pad?ti, lengvinti ir skatinti ugdym?(-si), atskleisti vaiko polinkius, interesus, geb?jimus, pad?ti formuotis jo asmenybei ir jam ?gyvendinti savo siekius (L. Šiau?iuk?nien?, 1997). Vadinasi, tarp ugdymo diferencijavimo ir individualizavimo yra glaudus ryšys, kadangi ugdymas diferencijuojamas remiantis individualiu poži?riu ? besimokant?j?.
Tod?l, galima daryti prielaid?, kad ugdymo diferencijavimas ir individualizavimas yra skirting? vaik? poreiki? tenkinimo galimyb?, nes vaikai skiriasi ne tik fizine, emocine, socialine branda, bet ir mokymosi stiliais, b?dais, geb?jimais ir žiniomis, taip pat visi skirtingai daro pažang?. Vaikai, kurie dirbdami ne pagal savo paj?gumus tampa: pasyv?s, atsilieka nuo kit? vaik?, ima trukdyti kitiems vaikams, praranda motyvacij?, o diferencijuotas ugdymas: gerina žini? ?sisavinim? bei stiprina mokymosi motyvacij?.
Apibendrinus mokslinink? teiginius, ugdymo individualizavim? ir diferencijavim? galima apib?dinti taip:
• Mokymo diferencijavimas yra socialinis, psichologinis ir pedagoginis reiškinys (J. Laužikas , 1974).
• Diferencijuotas mokymas – mokymo sistema, kai mokiniai suskirstomi homogeniškomis grup?mis pagal gabumus ar pagal polinkius ir interesus ? atskiras mokyklas, arba toje pa?ioje mokykloje ar klas?je siekiant pl?toti j? individualias galias (L. Jovaiša, 1993).
• Diferencijuotas mokymas – tokia mokymo kryptis, kai, atsižvelgiant ? tipiškas mokini? savybes, sudaromos specialios mokymo grup?s, kurios mokomos skirtingai (B. Bitinas, R. Rajeckas, J. Vaitkevi?ius, Z. Bajori?nas, 1981).
• Individualizavimas yra vienas iš svarbiausi? ugdymo tiksl?, o ugdymo diferencijavimas – priemon? siekiant šio tikslo (V. Lamanauskas, 1999).
• Diferencijuotas mokymas yra viena iš priemoni? mokymo individualizavimui realizuoti (S. Rimdeikien?, 2000).
• 2017m. bendrojo ugdymo planuose ugdymo diferencijavimas apibr?žiamas kaip ugdymo tiksl?, uždavini?, mokymo ir mokymosi turinio, metod?, mokymo(-si) priemoni?, mokymosi aplinkos, vertinimo pritaikymas vaik? skirtyb?ms.
Galima teigti, kad diferencijavimas – tai mokymo principas, ver?iantis atsižvelgti ? skirting? vaik? patirt?, galimybes, poreikius ir interesus, tod?l svarbu išsiaiškinti kaip taikyti individualizuot? ir diferencijuot? ugdym? ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo ?staigose.
1.5 Diferencijuoto ugdymo taikymo, lavinant priešmokyklinio amžiaus vaik? komunikavimo ?g?džius ikimokyklinio ugdymo ?staigose, teorinis pagrindimas.
Šiame poskyryje atskleidžiami individualizuoto ir diferencijuoto ugdymo taikymo, ikimokyklinio ugdymo ?staigose teoriniai aspektai.
Diferencijuoti mokym? prad?ta iš humanistini? paskat?, stengiantis atskleisti vaiko individualyb?, skatinant jos teigiam? bruož? formavim?si, sudaryti s?lygas atsiskleisti ugdytinio asmenybei. Tokio mokymo užuomazg? b?ta jau antikos laikais, j? aptinkama Aristotelio, Platono, Sokrato ir kit? to meto m?stytoj? veikaluose. XX amžiaus pirmojoje pus?je, pedagogin?s psichologijos atstovai V. Šternas ir E. Klaparedas, d?jo diferencijuoto mokymo pagrindus, kurie tyr? individualias mokini? savybes, kadangi, tai labai svarbu organizuojant diferencijuot? vaik? mokym?.
Jau seniai pasteb?ta, kad vaikai skirtingi ir kiekvienas žmogus yra individualyb?, nes yra skirtingos vaik? ugdymosi prielaidos, gyvenimo s?lygos, interesai, polinkiai, geb?jimai ir pan. Vaikai skiriasi ne tik bendr?ja raida, žiniomis, bet ir geb?jimais, darbingumu, drausmingumu, d?mesingumu ir panašiai, tod?l kei?iasi ugdymo paradigma, kuri reikalauja atsižvelgti ? žmog? kaip ? vertyb?, pad?ti atsiskleisti vaiko individualybei, atsižvelgti ? jo geb?jimus bei poreikius, tod?l labai svarbus vaidmuo tenka ugdymo individualizavimui bei diferencijavimui.
Individualizuotas ugdymas – tai pripažinimas, kad vaikai yra skirtingi ir skirtingais b?dais pasiekia geriausius rezultatus, kuris didina vaik? mokymosi motyvacij?, pasitik?jim? ir savigarb?, tod?l yra b?tina s?lyga kompetencijoms ugdyti. Nereik?t? pamiršti ir to, kad individualizuotas ugdymas yra s?kmingas tik tuo atveju, jei apima vis? ugdymo proces?.
Kaip teigia L. Šiau?iuk?nien?, labai svarbi tinkama metodika, kad b?t? s?kmingas ugdymo diferencijavimas. Ugdymo metodika, paremta diferencijuotomis užduotimis, kurias geba atlikti kiekvienas, skatina aktyvum?, savarankišk? darb? (L. Šiau?iuk?nien?, 1994), tod?l diferencijuoto ugdymo turinys, metodai ir formos turi atitikti ugdytinio individualyb?s ir amžiaus tarpsnio ypatumus. Nes tai leidžia kiekvienam mokytis pagal savo galimybes ir užtikrina mokymosi s?km? bei gerus rezultatus.
Panaši? mokymosi ir gyvenimišk? patirt? bei geb?jimus turintys vienodai ugdomi vaikai d?stom? medžiag? išmoksta skirtingai, tod?l kiekvien? kart? pedagogas, prad?damas mokyti kažko naujo, susiduria su problema, kad skirtingi vaikai nevienodai gali suvokti ir ?sisavinti pedagogo pateikiam? medžiag?. Pedagogas supranta, kad net gana vienodai pasirengusi? vaik? mokym?si reikia diferencijuoti ir individualizuoti (Laužikas, 1974; Jovaiša, 1993; Bitinas, 2000; Šiau?iuk?nien?, 2006).
Nors individualizavimas ir diferencijavimas yra labai susij?, ta?iau ne vienodi dalykai. Aptariant ugdomosios veiklos b?dus, individualizavimu vadinama veikla, kai atsižvelgiama ? individualius vaik? skirtumus ir ugdymas pritaikomas konkre?iam vaikui, skiriamos individualios užduotys. Mokymo tikslai yra tokie pat visiems vaikams, bet vaikas nauj? medžiag? gali išmokti tokiu grei?iu, koks jam ?manomas. O diferencijavimas yra ugdymo pritaikymas vaik? grupei, žvelgiant pla?iau, individualizavimas yra laikomas ugdymo siekiu, o diferencijavimas – vienu iš b?d? t? siek? ?gyvendinti. Kitaip tariant, diferencijuojant ugdym? tam tikroje grup?je siekiama sudaryti palankesnes s?lygas skleistis individualioms ugdytinio asmenyb?s galioms.
Taikant diferencijavim? ugdymo procese sudaromos galimyb?s visiems vaikams aktyviai dalyvauti veiklose ir atlikti užduotis, atitinkan?ias individualius j? geb?jimus, ?silieti ? bendr? grup?s veikl?, pasitik?ti savimi ir motyvuotai veikti ugdom?j? veikl? metu. Tod?l be diferencijavimo negalima ?sivaizduoti nei ugdymosi sunkum? turin?i?, nei gabi?, motyvuot? ar nemotyvuot? vaik? ugdymo, be diferencijavimo ne?manomas ir individualus asmenyb?s ugdymas (Kišonien?, Dudzinskien?, 2007).
Šiuo metu ikimokyklin?se ?staigose vyrauja frontalus ugdymas, naudojamos individualizavimo ir diferencijavimo formos. Diferencijavimo kryptys priešmokykliniame ugdyme yra:
• Nuo grup?s metinio (ilgalaikio) plano – metinis ugdymo turinys rengiamas pagal grup?s savitum? (pasirengimo lyg?) išskiriant prioritetines ugdymosi kompetencijas;
• Iki savait?s (trumpalaikio) plano – ugdymo turinys yra individualizuojamas – pritaikant ugdymo turin? taip, kad atitikt? vaiko gabumus, poreikius, ugdymosi temp? ir kt., išskiriant 3-4 ugdytinius per savait?; diferencijuojamas – suskirstant vaikus ? grupes.
Diferencijuojant ugdymo turin?, vaikus patariama skirtyti ? homogenines, heterogenines ar laisvas vaik? grupes. Skirstant mokinius ? grupes ir mokym? organizuojant grup?mis, vykdomas diferencijuotas mokymas. Profesorius J. Laužikas, analizuodamas pedagoginius-psichologinius diferencijuoto mokymo aspektus išskiria tris svarbiausius uždavinius: 1) pažinti mokinio individuali?sias savybes; 2) tur?ti tinkam? šaltini? ir medžiagos individualiai ir savarankiškai mokini? veiklai; 3) taikyti individualios veiklos formas (J. Laužikas, 1974).
Dažniausiai priešmokykliniame ugdyme taikomas ugdytini? skirstymas ? homogenines vaik? grupes, kai vaikai suskirstomi pagal panašius gabumus, polinkius, motyvacij?, savybes ir pan. Re?iau pasirenkamas skirstymas ? heterogenines vaik? grupes, kai parenkami skirting? gabum? vaikai, kur daugiau gebantys ugdytiniai padeda mažiau patyrusiems. Dar re?iau pasirenkamas skirstymas ? laisvas grupes, kai vaikai patys pasirenka, kokioje grup?je jie nori veikti.
Diferencijuot? veikl? tikslas – atlikti k?rybines užduotis neišskiriant tikslo, metod?, priemoni? ir esamos situacijos ?vertinimo, tod?l priešmokyklinio ugdymo turinio individualizavimas ir diferencijavimas dažniausiai orientuotas pad?ti sunkum? turin?iam/patirian?iam ugdytiniui. Ta?iau visai neskiriama arba skiriama labai mažai d?mesio individualizuojant programas gabiems ir talentingiems vaikams, nes gabi? vaik? atpažinimo, konsultavimo, ugdymo individualizavimo srityje pedagogai turi mažai patirties. Visai n?ra ?vertinami vaikai, kurie pasižymi aukštais geb?jimais ar turi speciali?j? poreiki?. Kaip pastebi D. Montgomery (2009), jei vienas ar abu šie ypatumai neatpaž?stami, tokie vaikai patiria skaudži? socialini? ir emocini? pasekmi?.
Kadangi diferencijuotoje veikloje pedagogas tik dal? laiko skiria dirbti su visa grupe frontaliai, o daugiau dirba su atskiromis grup?mis, joms atliekant savarankiškus darbus, tai svarbiausias diferencijuotos veiklos elementas – užduo?i? paskirstymas pagal vaik? geb?jimus.
Diferencijuotas mokymas yra sutelktas ? tris komponentus: ugdymo turin?, proces? ir rezultat?. Tod?l, pedagogai turi atsižvelgti ? vaik? patirt?, interesus bei mokymosi stili?. Pedagogas gali diferencijuoti ugdymo turin?, pateikdamas ?vairi? mokymo medžiag? pagal skirtingus vaik? geb?jimus ?vairi? pakop? programose, taip pat pasi?lyti b?dus, kuriais vaikai nori ir gali mokytis, ir temas – kurias vaikai renkasi.
Patyr?s pedagogas, grup?je gali: ?žvelgti požymius, pagal kuriuos jie gali b?ti sutelkti ? tam tikras grupeles, pavyzdžiui, bendramin?i?, pagal pasiekim? lyg? ir kt.; parinkti ?vairaus sunkumo veiklas ir mokymo medžiag?, pagal vaik? pasirengimo lyg?; temas pagal vaik? interesus ir saviraiškos b?d?. Vienas iš diferencijavimo b?d? yra vaik? skirstymas ? grupeles tam tikriems tikslams pasiekti (pavyzdžiui: pasiekim? skirtumams mažinti, gabumams pl?toti, ?vairioms mokymosi strategijoms ?gyvendinti), tam tikroms veiklos atlikti (projektiniai, tiriamieji vaik? darbai, darbo grup?s). Vienas iš svarbi? individualizavimo rezultat? yra tai, kad vaikai jau?iasi daug geriau, jei pedagogai iš tikr?j? supranta j? poreikius, žinojimas, kad jais r?pinamasi, didina mokymosi motyvacij?.
Pedagogas, siekdamas individualizuoti ir diferencijuoti priešmokyklinio ugdymo turin?, turi gerai pažinti ugdytin?, geb?ti vertinti, atskleisti ir išryškinti ugdytinio individualum?, turim? patirt? bei ugdymosi poreikius, turi b?ti sukaup?s individuali? ir diferencijuot? užduo?i? atskiroms temoms bei skirting? geb?jim? ugdytiniams.
Apibendrinus galima teigti, kad dažniausiai priešmokyklinio ugdymo ?staigose taikomas ugdytini? skirstymas ? homogenines vaik? grupes pagal panašius gabumus, polinkius, motyvacij?, savybes ir pan.
Ugdymo praktin? patirtis rodo, kad priešmokyklinio amžiaus vaik? komunikavimo ?g?džiai d?l ?vairi? priežas?i? b?na gana skirtingi, tod?l ugdymo individualizavimo ir diferencijavimo taikymas yra logiškai pagr?stas.
Priešmokyklinio amžiaus vaik? komunikavimo ?g?dži? lavinimas taikant diferencijavim? yra siejamas su tinkamos metodikos pasirinkimu, ugdymo aplinkos suk?rimu. Ugdymo metodika, kurios esm? yra diferencijuot? užduo?i? taikymas, skatina vaik? aktyvum?, savarankiškum?.
Priešmokyklinio ugdymo ?staigoje vaik? komunikavimo ?g?dži? lavinimui pasirinkus ugdymo individualizavimu ir diferencijavimu grindžiamas metodikas, svarbu atlikti vaik? pasiekim? vertinim?. Vadovaujantis pirminiais vaik? pasiekim? vertinimo duomenimis, parenkami komunikavimo ?g?dži? lavinimo metodai, užduotys, veiklos ir kt. Taikant diferencijavim? ugdymo procese, sudaromos galimyb?s visiems vaikams aktyviai dalyvauti veiklose ir atlikti užduotis, atitinkan?ias individualius j? geb?jimus, ?silieti ? bendr? grup?s veikl?, pasitik?ti savimi ir motyvuotai veikti.

2 DIFERENCIJUOTO UGDYMO TAIKYMO, LAVINANT PRIEŠMOKYKLINIO AMŽIAUS VAIK? KOMUNIKAVIMO ?G?DŽIUS IKIMOKYKLINIO UGDYMO ?STAIGOSE, S?LYGOS IR GALIMYB?S
2.1. Tyrimo metodologija ir organizavimas
Siekiant nustatyti ir ?vardinti diferencijuoto ugdymo taikymo, lavinant priešmokyklinio amžiaus vaik? komunikavimo ?g?džius ikimokyklinio ugdymo ?staigose s?lygas ir galimybes, atliktas empirinis tyrimas. Diferencijuoto ugdymo taikymo, lavinant priešmokyklinio amžiaus vaik? komunikavimo ?g?džius s?lygos ir galimyb?s siejamos su pedagog? kompetencijomis, praktine patirtimi bei nusiteikimu taikyti diferencijavim? ugdymo praktikoje. Svarbu nustatyti ir ?vertinti ugdytini? komunikavimo ?g?džius, asmenines savybes. ?vertinus tai, kad vaik? komunikavimo ?g?džiai, taikant diferencijavim?, lavinami dalyvaujant procese pedagogui ir ugdytiniams, tyrim? sudaro dvi dalys.
Pirmojoje tyrimo dalyje siekiama šio tikslo -išsiaiškinti pedagog? pasirengim? ir nusiteikim? taikyti diferencijuot? ugdym? lavinant vaik? komunikavimo ?g?džius. Antrosios tyrimo dalies tikslas – atlikti vaik? komunikavimo ?g?dži? vertinim?, kurio duomenys sukuria prielaidas taikyti diferencijuot? ugdym?, pasirinkti komunikavimo ?g?dži? lavinimui tinkamus metodus ir priemones.
Siekiant gauti reikšmingus kokybinio pob?džio duomenis apie pedagog? pasirengim? ir nusiteikim? taikyti diferencijuot? ugdym? lavinant vaik? komunikavimo ?g?džius, pasirinktas apklausos (strukt?ruoto interviu) metodas (žr. 1 pried?).
Formuojant tyrimo priemon?, buvo svarbu nustatyti apklausiam?j? pedagogin?s veiklos patirt?, kvalifikacij?, nes turima pedagogo kvalifikacija, patirtis turi didel? ?tak? ugdymo kokybei. Buvo aktualu nustatyti, kokie veiksniai, pedagog? nuomone, daro ?tak? vaik? komunikavimo ?g?dži? lavinimui, kaip suprantamas diferencijuotas ugdymas, kokia atskir? pedagog? praktin? patirtis lavinant vaik? komunikavimo ?g?džius, taikant diferencijavim?. Taip pat reikia išsiaiškinti, kokius diferencijavimo pranašumus ir tr?kumus, ugdant vaik? komunikavimo ?g?džius, ?vardija pedagogai.
Strukt?ruoto interviu klausimyne ikimokyklinio ugdymo pedagogams suformuluoti penki atviro tipo klausimai:
1. Kokia J?s? pedagoginio darbo patirtis ir kvalifikacija?
2. Kokie veiksniai, J?s? nuomone, yra svarb?s ugdant vaik? komunikavimo ?g?džius?
3. Kaip suprantate diferencijuot? ugdym??
4. Kaip lavinate vaik? komunikavimo ?g?džius, taikydami ugdymo diferencijavim??
5. Kokius diferencijuoto ugdymo taikymo, ugdant vaik? komunikavimo ?g?džius, pranašumus ir tr?kumus galite ?vardinti?(žr. 2 pried?).
Tyrime dalyvavo penki Lazdij? miesto ikimokyklinio ugdymo ?staig? pedagogai, dirbantys priešmokyklinio ugdymo grup?se. Apklausai pasirinkti ?vairaus amžiaus ir skirting? darbo patirt? turintys pedagogai. Apklausa vyko nuo 2018.05.07 iki 2018.05.11.Tyrimo dalyviams buvo pristatytas interviu tikslas, garantuotas pateikt? duomen? konfidencialumas. Apklausa vykdyta laikantis tyrimo etikos reikalavim?.
Antroji tyrimo dalis–pirminis vaik? komunikavimo ?g?dži? vertinimas, kurio duomenys gali pad?ti pagr?sti vaik? komunikavimo ?g?dži? lavinimo form?, metod?, priemoni?, taikant diferencijavim?, pasirinkim?.
Tyrimo duomenims gauti pasirinktas steb?jimo metodas. Steb?jimo protokolas, parengtas remiantis Priešmokyklinio ugdymo bendr?ja programa ir Priešmokyklinio ugdymo standartu (žr. 3 pried?).Steb?jimo protokole ?vardinti keturi esminiai vaik? geb?jimai ir juos atitinkantys pasiekimai. Nustatyti trys pasiekim? pasireiškimo lygiai: A – geb?jimai ir ?g?džiai jau susiformav?; B – geb?jimai ir ?g?džiai dar formuojasi; C – geb?jimai ir ?g?džiai formuojasi l?tai, reikia pagalbos. Steb?jimo metu protokole ?vardinti vaik? pasiekimai ?vertinami priskiriant juos A, B arba C lygiui.
Vaik? pasiekim? vertinimas buvo vykdomas Lazdij? mokykloje-darželyje X, priešmokyklin?je grup?je. Pasirinktas tyr?jo statusas – procese nedalyvaujantis steb?tojas, kada stebima tam tikru atstumu ir negalint jokiomis priemon?mis pakeisti tiriam?j? elgesio. Steb?jimui atsitiktine tvarka pasirinkti šeši ugdytiniai. Steb?jimas truko savait? laiko, per kuri? buvo steb?ta 10 aktyvi? veikl?. Stebint vaikus buvo fiksuojami konkre?iam ugdytiniui b?dingi komunikavimo kompetencijos pasiekimai. Iš viso užpildyti 6 steb?jimo protokolai (žr. 4 pried?). Steb?jimas vyko sklandžiai be joki? pašalini? problem? ar nenumatyt? trikdži?.

2.1 Tyrimo duomen? ir rezultat? išaiškinimas
Šiame poskyryje, pateikiami kokybinio tyrimo, kurio tikslas –išsiaiškinti pedagog? pasirengim? ir nusiteikim? taikyti diferencijuot? ugdym? lavinant vaik? komunikavimo ?g?džius duomenys ir rezultatai, bei antrosios tyrimo dalies, kurios tikslas – atlikti vaik? komunikavimo ?g?dži? vertinim?, duomenys ir rezultatai.
Pedagog? pasirengimo ir nusiteikimo taikyti diferencijuot? ugdym?, lavinant vaik? komunikavimo ?g?džius, tyrimo rezultatai.
Pedagog? apklausos (strukt?ruoto interviu) duomenys apdoroti taikant turinio analiz?s metod?. Pedagog? apklausos (strukt?ruoto interviu) protokolai 5 priede.
Apklausos rezultatai pateikti 1 lentel?je.
Interviu klausimas Pedagog? atsakymai ? klausimus Atsakym? ? klausimus turinio analiz?s duomenys
1. Kokia J?s? pedagoginio darbo patirtis ir kvalifikacija? A1: Darbo patirtis 6 metai, kvalifikacija – darželio aukl?toja.
A2: Darbo patirtis 30 met?, kvalifikacija – vyresnioji aukl?toja.
A3: Pedagoginio darbo patirtis 10 met?, kvalifikacija – vyresnioji priešmokyklinio ugdymo pedagog?.
A4: Pedagoginio darbo stažas 6 metai, kvalifikacija – priešmokyklinio ugdymo pedagog?.
A5: Pedagoginio dirbo patirtis 38 metai, kvalifikacija – vyresnioji aukl?toja. Darbo patirtis labai ?vairi, nuo 6 iki 38 met?. 3 aukl?tojos turi vyresniosios aukl?tojos kvalifikacij?.
2. Kokie veiksniai, J?s? nuomone, yra svarb?s ugdant vaik? komunikavimo ?g?džius? A1: B?tina aplinka, kurioje yra pakankamai galimybi? aktyviai vartoti kalb? – klausytis, kalb?ti, bendrauti ir vyresni?j? (ypa? t?v?, pedagog?) teisingas pavyzdys. Svarbu palaikyti vaiko kalbos bandymus, k?ryb?, toleruoti jo klaidas, taktiškai jas taisyti, palaikyti vaiko nor? kalb?ti, bendrauti, kurti ir išreikšti save.
A2: Pokalbiai su bendraamžiais ir suaugusiaisiais, knyg?, žurnal? vartymas, raidži? kopijavimas.
A3: Ugdant vaik? komunikavimo ?g?džius labai svarbios yra visos gyvenimiškos situacijos pvz.: konfliktin?s, kai reikia pad?ti vaikams apie tai kalb?ti, ?vardinti problemos priežastis; iškilus neaiškumams ar nuomoni? skirtumams skatinti vaikus išsakyti savo nuomon?, argumentuoti, kelti r?pimus klausimus, o ne laukti, tyl?ti.
A4: Kalb?jimas, bendravimas su vaiku.
A5: Nuoseklus lankymas ugdymo ?staig?, grupin? veikla, veikla grupel?mis, projektin?s veiklos, savaimin? veikla su bendraamžiais ir pedagogais. Visi apklausti pedagogai pažymi, kad ugdant vaik? komunikavimo ?g?džius, yra svarbus bendravimas, pokalbis, ?vairios veiklos su bendraamžiais ir suaugusiaisiais.
?domus teiginys, kad vaikai turi nuosekliai lankyti ugdymo ?staig?.
3. Kaip suprantate diferencijuot? ugdym?? A1: Pedagogo atsižvelgimas ? skirtingus vaik? geb?jimus ir kitas asmenyb?s savybes. Vadovavimasis harmoninga vaiko prigimtimi ir stengimasis rasti tokius ugdymo metodus, kurie atitikt? vaiko prigimt?, turim? patirt?, geb?jimus ir galimybes bei vaiko individualum?.
A2: Diferencijuotas ugdymas teikiamas pagal vaik? individualius geb?jimus: gabiems ir silpniems vaikams. Parenkamos skirtingos užduotys atsižvelgiant ? vaik? gabumus ir geb?jimus.
A3: Diferencijuotas ugdymas tai kiekvienam vaikui atskirai pritaikytas ugdymas atsižvelgiant ? jo geb?jimus, patirt?, galimybes, individualius poreikius.
A4: Pateikiat skirtingas užduotis, skirtingo lygio vaikams.
A5: Tai suvokimas, jog vaikai yra skirtingi, j? yra skirtingas ir individualus ugdymas, vaikai ugdosi ir ?gauna patirties skirtingais metodais, tai daro tiek namuose, tiek ugdymo ?staigoje ir neformaliose veiklose. Visi apklausti pedagogai supranta diferencijuoto ugdymo esm?. Suvokia, kad visi vaikai yra skirtingi, ir kad diferencijuotas ugdymas, yra taikomas parenkant skirtingus metodus bei užduotis, atsižvelgiant ? vaik? geb?jimus, asmenyb?s savybes, gabumus, patirt?, galimybes bei poreikius. Viena pedagog? pamin?jo, kad vaikai komunikacijos kompetencij? ugdosi tiek ugdymo ?staigose, tiek namuose, formaliose ir neformaliose veikloje. Pedagog? vaikus skirsto ? lygius.
4. Kaip lavinate vaik? komunikavimo ?g?džius, taikydami ugdymo diferencijavim?? A1: Dažniausiai atliekamas vaik? steb?jimas, pokalbiai su jais nat?ralioje aplinkoje, vaiko veiklos, k?rybos darb? analiz?, vaizdo ?rašai, nuotraukos, klausimynai t?vams. Kiekvieno vaiko pasiekimai žymimi vaiko metraštyje ar dienoraštyje. Sudaromi trumpalaikiai savaitiniai veikl? planai – ugdymo turinys yra individualizuojamas – pritaikant ugdymo turin? taip, kad atitikt? vaiko gabumus, poreikius, ugdymosi temp? ir kt., išskiriant 3–4 ugdytinius per savait?; diferencijuojamas – suskirstant vaikus ? grupes.
A2: Užduotys parenkamos pagal vaik? amži?, geb?jimus, užduo?i? atlikimo tikslum?, užduoties ?sisavinim?.
A3: Gaminame metodines priemones, kurios skatina vaikus reikšti mintis, vedame pokalbius, surandame tinkamos literat?ros, dalinam?s patirtais ?sp?džiais.
A4: Pateikiat ?vairias užduotis, pasakoti pagal paveiksl?lius, papasakoti ?vairius, ?sp?džius.
A5: Vaikai ugdosi pagal savo poreikius, skatinami veikti, esant poreikiui ir priži?rimi pedagogo, ?vairios veiklos metu, taip pat projektin?se veiklose, veikl? ?vairov?, kaita. Pedagogai panašiai lavina vaik? komunikavimo ?g?džius. Pagal vaik? amži?, geb?jimus, parenka užduotis, užduo?i? atlikimo tikslum?, užduoties ?sisavinim?. Gamina metodines priemones, kurios skatina vaikus reikšti mintis, veda pokalbius, suranda tinkamos literat?ros, pasakoja pagal paveiksl?lius, dalinasi patirtais ?sp?džiais.
5. Kokius diferencijuoto ugdymo taikymo, ugdant vaik? komunikavimo ?g?džius, pranašumus ir tr?kumus galite ?vardinti? A1: Priešmokyklinio ugdymo turinio individualizavimas ir diferencijavimas dažniausiai orientuotas pad?ti sunkum? turin?iam/patirian?iam ugdytiniui (pagalba speciali?j? poreiki? vaikams, socialiai apleistiems vaikams ir kt.). Visai neskiriama arba skiriama labai mažai d?mesio individualizuojant programas gabiems ir talentingiems vaikams, nes gabi? vaik? atpažinimo, konsultavimo, ugdymo individualizavimo srityje pedagogai turi mažai patirties.
A2: Kadangi ugdytiniai yra skirtingi ir skirtingais b?dais geba pasiekti ugdymo (si) rezultatus, pranašumas diferencijuojant komunikavimo kompetencijos ugdym? yra tas, kad kreipiamas d?mesys ? vaiko poreiki? ir patirties visum?. Tr?kumas, kad pasigendama kokybišk? ugdymo priemoni?, atitinkan?ias vaik? amži? ir geb?jimus, vaik? ugdymo poreiki? ir žini? patenkinimui.

A3: Sunku vaikams pasakoti savo jausmus, išsakyti kaip jau?iasi.

A4: Pranašumai, kad galima vaik? ugdyti pagal jo geb?jimus. Tr?kumai, kad reikia daugiau ruoštis, tr?ksta priemoni?.

A5: Ugdymas yra orientuotas ? vaiko o ne ? pedagogo poreikius, vaiko pasiekimai ger?ja, jis geriau pasiruošia tolimesnei akademiniai veiklai, pasiekim? vertinimas ?vairesnis. Tr?kumas pedagogo darbas yra sunkesnis. Pedagogai ?vardino tokius diferencijuoto ugdymo taikymo pranašumus:
• ugdymo turinio diferencijavimas dažniausiai orientuotas pad?ti sunkum? turin?iam/patirian?iam ugdytiniui;
• d?mesys vaiko poreiki? ir patirties visum?;
• galima vaik? ugdyti pagal jo geb?jimus;
• ugdymas orientuotas ? vaiko, o ne ? pedagogo poreikius, vaiko pasiekimai ger?ja, jis geriau pasiruošia tolimesniam mokymuisi, pasiekim? vertinimas ?vairesnis.
Diferencijuoto ugdymo taikymo tr?kumus:
• skiriama mažai d?mesio individualizuojant programas gabiems ir talentingiems vaikams, nes gabi? vaik? atpažinimo, konsultavimo, ugdymo individualizavimo srityje pedagogai turi mažai patirties.
• vaikams sunku pasakoti savo jausmus, išsakyti kaip jau?iasi.
• tr?ksta kokybišk? ugdymo priemoni?, atitinkan?i? vaik? amži? ir geb?jimus, vaik? ugdymo poreiki? ir žini? patenkinimui, tod?l pedagogo darbas yra sunkesnis, o pasiruošimo veikloms procesas ilgesnis.

1 lentel?. Pedagog? apklausos (strukt?ruoto interviu) analiz?s duomenys.
Pastaba: lentel? sudaryta darbo autor?s.

Apibendrinus gautus duomenis išryšk?jo, kad:
• pedagogai supranta diferencijuoto ugdymo esm? ir prasm?.
• vaik? komunikavimo ?g?džiai grei?iau lavinasi, nuosekliai lankant ugdymo ?staig?, nes vaikams labai svarbus bendravimas, pokalbiai, ?vairios veiklos, tiek formalios, tiek neformalios, su bendraamžiais bei suaugusiaisiais.
• vaikai skirtingi, o diferencijuotas ugdymas yra taikomas parenkant skirtingus metodus bei užduotis. Užduotys parenkamos pagal vaik? amži?, geb?jimus, užduo?i? atlikimo tikslum?, užduoties ?sisavinim?.
• grup?se vedam? veikl? ?vairov? minimali: pokalbiai, pasakojimai pagal paveiksl?lius, ?sp?dži? dalinimasis.
• atsiskleidžia diferencijuoto ugdymo taikymo tr?kumai: mažai d?mesio skiriama individualizuojant programas gabiems ir talentingiems vaikams, pedagogai turi mažai patirties, tr?ksta kokybišk? ugdymo priemoni?, tod?l pedagogo darbas yra sunkesnis, o pasiruošimo veikloms procesas ilgesnis.

Vaik? komunikavimo ?g?dži? pirminio vertinimo rezultatai.
Vaik? komunikavimo ?g?džiai ?vertinti vadovaujantis steb?jimo protokoluose fiksuojant komunikavimo ?g?dži? lygi? (A – Geb?jimai ir ?g?džiai jau susiformav?; B – Geb?jimai ir ?g?džiai dar formuojasi; C – Geb?jimai ir ?g?džiai formuojasi l?tai, reikia pagalbos.) pasireiškimo dažnum? pagal vertinimo metodikoje išskirtus požymius. Vertinimo duomenys pateikti 2 lentel?je.

Nr. Esminiai geb?jimai Pasiekimai Komunikavimo ?g?dži? lygiai
1.
Geb?ti tenkinti savo poreik? bendrauti ir pažinti pasaul?. 1.1. Noriai bendrauja su draugais ir suaugusiaisiais. AAABBC
1.2. Geba elementariai pasakoti, apib?dinti, svarstyti, diskutuoti, aiškinti, informuoti. AABBCC
1.3. Turi geb?jim? kalb?ti su suaugusiaisiais ir vaikais pradmenis (kalba klausant keliems žmon?ms, pakartoja, jeigu kas nors nesuprato, nepertraukia kito, nenukrypsta nuo pagrindin?s pokalbio temos). AAABBB
1.4. Apib?dina daiktus ar reiškinius. AABBBC
1.5. Reiškia savo jausmus, mintis, sumanymus, nuotaikas, nuomon?. ABBCCC
1.6. Kalba dr?siai, tiksliai, aiškiai, išraiškingai, ?taigiai, naudoja ?vairias intonacijas, pauzes. ABBBBC
1.7. Žaismingai, nat?raliai sieja kalbin? raišk? su kitomis raiškos formomis – vaizdu, garsu, forma, judesiu. AABBBB
1.8. Bendraudamas su kitais išlaiko aki? kontakt?. AABBBB
2. Prad?ti dom?tis skaitymu ir rašymu. 2.1. Pastebi vaizd?, ženkl? (ne vien raidži?), gars? skirtumus ir panašumus – lav?ja vaik? regimasis ir girdimasis suvokimas. ABBBBB
2.2. Imituoja skaitym? komentuodamas iliustracijas. AAABCC
2.3. Gana gera rašymo pradmenims akies ir
rankos koordinacija. AAABBB
2.4. Perskaito savo vard? ar kitus jam reikšmingus žodžius. AAACCC
2.5. Rašo daugum? raidži?, tinkamai laiko rašikl?. AAAABC
2.6. Domisi knygomis, m?gsta jas vartyti, skaitom? klausytis. AAAAAB
2.7. Geba sukaupti d?mes?. AAABBB
2.8. Suvokia mok?jimo skaityti ir rašyti privalumus ir teikiamas galimybes. AAABBB
3. Intuityviai jausti gimtosios kalbos model?: kalbant praktiškai taikyti jos d?snius ir normas. 3.1. Taisyklingai ir aiškiai taria visus gimtosios kalbos garsus. AAAABB
3.2. Domisi kalbos normomis ir stengiasi j? laikytis. AAABBB
3.3. Intuityviai suvokia balso stiprumo, kalb?jimo tempo, intonacij?, loginio kir?io, pauzi? variantiškum?. AABBBC
3.4. Kai kuriems žodžiams pateikia sinonimus ir antonimus. AABCCC
3.5. Nujau?ia žodži? s?sajas sakinyje, j? darybos, kaitymo d?snius, tod?l kalba taisyklingai. AAABBC
3.6. Vartoja vaizdingus žodžius ir palyginimus. AABCCC
3.7. Pasakodamas nuosekliai reiškia mintis. ABBBBC
4. Gerbti knygas ir jomis dom?tis, tur?ti estetin?s nuostatos pradmenis. 4.1. Turi elementariai išlavint? kalbos jausm?: jau?ia tekst? nuotaik?, junta kalbos vaizdingum?, ritm?, rim?, gali pasteb?ti teksto sandar? (pradži?, pabaig?, teksto visum?; gali vertinti, interpretuoti veik?j? poelgius, ryšius; nusakyti veiksmo viet?, laik?, eig?). AAABBC
4.2. Geba rodyti k?rybin? iniciatyv? – pasakoti, vaidinti, improvizuoti, baigti pasak?. ABCCCC
4.3. Geba atskirti išmon? nuo realyb?s. AAABBB
4.4. Turi pasakojimo ir deklamavimo ?g?dži? pradmenis. ABBBBB
4.5. Noriai klausosi skaitom? ar pasakojam? tekst?. AAAAAB

2 lentel?. Vaik? komunikavimo ?g?dži? vertinimo duomenys.
Pastaba: lentel? sudaryta darbo autor?s, remiantis Priešmokyklinio ugdymo bendr?ja programa (2014) ir Priešmokyklinio ugdymo standartu (2003).

Šeši vaikai, kurie dalyvavo tyrime, vien? savait? buvo stebimi, kaip dalyvauja aktyviose veiklose, vertinami komunikavimo ?g?džiai pagal protokole ?vardintus požymius. Gauti steb?jimo duomenys rodo, kad vaik? komunikavimo pasiekim? lygmuo labai ?vairus. Toliau pateiktoje3 lentel?je, skai?iai parodo, koks kiekvieno vaiko esmini? geb?jim? lygis yra dominuojantis.

Ugdytinis A lygis B lygis C lygis
X1 10 15 3
X2 2 19 7
X3 3 11 14
X4 12 13 3
X5 18 10 –
X6 27 1 –

3 lentel?. Vaik? komunikavimo ?g?dži? vertinimo rezultatai.
Pastaba: lentel? sudaryta darbo autor?s.

Vaik? komunikavimo ?g?dži? vertinimo rezultatai leidžia apib?dinti kiekvieno vaiko pasiekim? lygmen?, numatyti ugdymo perspektyv?, diferencijavimo taikymo poreikius:
Ugdytinis X1: iš pateikt? 28 esmini? geb?jim? matyti, kad komunikavimo kompetencijai priskiriami geb?jimai ir ?g?džiai spar?iai formuojasi.
Ugdytinis X2:akivaizdu, kad komunikavimo geb?jimai ir ?g?džiai dar formuojasi, kai kuriems pasiekimams reikia pedagog? pagalbos.
Ugdytinis X3: gauti rezultatai rodo, kad komunikavimo kompetencijos geb?jimai ir ?g?džiai formuojasi labai l?tai, reikalinga skubi pedagog? pagalba.
Ugdytinis X4: matyti, kad komunikavimo geb?jimai ir ?g?džiai dar formuojasi, ta?iau pagalba neb?tina.
Ugdytinis X5:pastebime, kad dauguma komunikavimo kompetencijai priskiriam? geb?jim? ir ?g?dži? yra susiformav?, kiti dar formuojasi, tik?tina, kad ugdymo procese bus pasiektas A lygis.
Ugdytinis X6: gauti rezultatai rodo, kad komunikavimo kompetencijai priskiriami geb?jimai ir ?g?džiai visiškai susiformav?.

Apibendrinus tyrimo duomenis galima teigti, kad ikimokyklinio ugdymo ?staigose komunikavimo ?g?džiai tur?t? b?ti lavinami:
• skatinant vaikus reikšti savo jausmus, mintis, sumanymus, nuotaikas, nuomon?;
• padedant d?lioti pirmuosius skiemenis, kad perskaityt? savo vard? ar kitus jam reikšmingus žodžius;
• pateikiant kuo daugiau žodži? sinonim? ir antonim?;
• vartojant vaizdingus žodžius ir palyginimus;
• skatinant rodyti k?rybin? iniciatyv? – pasakoti, vaidinti, improvizuoti, baigti pasak? ir kt.
Tyrimo duomenys atskleid?, kad ugdytini? komunikavimo ?g?dži? lygmuo yra skirtingas. Vieni ugdytiniai daug bendravo grup?je, kiti uždaresni, veng? bendrauti arba bendravo su tais vaikais, kurie yra panaš?s ? juos. Vienas tyrimo dalyvis iš viso nebendravo su kitais vaikais, žaid? vienas, yra užsidar?s. Kadangi diferencijavimas yra ugdymo pritaikymas vaik? grupei, tai norint, kad vaikai komunikavimo ?g?džius lavint?si tarpusavyje, ?vairi? veikl? metu vaikus tikslinga suskirstyti ? heterogenines grupeles, suburiant skirtingus ?g?džius turin?ius ugdytinius. Tokiose grup?se aukštesniu komunikavimo ?g?dži? lygiu pasižymintys ugdytiniai padeda mažiau patyrusiems. Sukuriamos s?lygos vaikams ?silieti ? bendr? grup? veikl?, pasitik?ti savimi, bendrauti ir bendradarbiauti bei atrasti bendravimo džiaugsm?.

?
3. PROJEKTO, SKIRTO PRIEŠMOKYKLINIO AMŽIAUS VAIK? KOMUNIKAVIMO ?G?DŽI? LAVINIMUI, TAIKANT DIFERENCIJUOT? UGDYM?, PARENGIMAS IR ?GYVENDINIMAS
3.1. Projekto, skirto priešmokyklinio amžiaus vaik? komunikavimo ?g?dži? lavinimui, tikslai, uždaviniai, metodai, dalyviai
Šiame poskyryje pateikiama ugdymo projekto paskirtis, tema, tikslas, uždaviniai, ugdymo metodai, apib?dinami projekto dalyviai.
Atlikus empirin? tyrim? buvo pasteb?ta, kad pedagogai turi ne tik mažai patirties, bet ir mažai fantazijos, tod?l veiklos komunikavimo ?g?džiams lavinti apsiriboja pokalbiais, pasakojimais pagal paveiksl?lius bei ?sp?dži? dalinimusi. O tie vaikai, kuri? komunikavimo ?g?džiai dar formuojasi arba formuojasi l?tai, yra uždari, mažiau link? bendrauti tiek su augusiaisiais, tiek su bendraamžiais ne tik formaliose veiklose, bet ir neformaliose. Tod?l vadovaujantis atlikto tyrimo rezultatais, perengtas ugdymo projektas, kuris skatint? vaikus laisvai bendrauti ir komunikuoti su bendraamžiais. Pasak Kaffemanien?s, Burneckien?s ir kt. (2001), vaik? komunikavimo ?g?dži? lavinimo efektyvi ugdymo priemon?s yra interakcijomis gr?sti žaidimai, nes interaktyvumas susieja kalb?jim? ir klausym?. O žaidimai padeda suburti ? grup? visus vaikus, ne tik aktyvius, smalsius ir žingeidžius, bet ir uždarus, nedr?sius, nepasitikin?ius bei ?tarius. Projekto metodas pasirinktas kalb?jimas ir klausymas, kadangi tai pagrindiniai komunikavimo ?g?dži? lavinimo metodai. Diferencijuojant ugdymo projekt?, vaikus skirtyti ? heterogenines grupes, kai parenkami skirting? gabum? ugdytiniai, kur daugiau gebantys ugdytiniai padeda mažiau patyrusiems.
Projekto tema: „Su draugu bendraut smagu”.
Projekto tikslas: sukurti palankias s?lygas vaik? komunikacijos ?g?džiams lavintis, pasitelkiant vaik? heterogenin? grupel?, kai parenkami skirting? gabum? ugdytiniai, kur daugiau gebantys ugdytiniai padeda mažiau patyrusiems.
Projekto uždaviniai:
Projekto dalyviai: šeši priešmokyklinio amžiaus ugdytiniai, kurie dalyvavo tyrime ir student?.
Projekto veiklos etapai, laukiami rezultatai, datos ir atsakingi asmenys:
1 etapas (2018-05-21), atsakinga student? Irmina.
10:45 val. vaikai rateliu sus?s ant kilimo aplink jau paruošt? žodži? žaidim? „Alias”. Kurio tikslas – pasakyti kitaip, reikia sugeb?ti paaiškinti sp?jam? paveiksl?l? kitais žodžiais. Kitaip tariant, žaidimo užduotis yra paaiškinimais, sinonimais, antonimais, ir užuominomis pad?ti draugams atsp?ti kuo daugiau paveiksl?li? kortel?se. Teisingai atsp?dami piešin?lius, vaikai juda pirmyn žaidimo lauke. Laimi žaid?jas, pirmasis pasiek?s finiš?. Tikimasi, jog vaikai susidom?s nauju žaidimu, suprantamai aiškins draugams paveiksl?lius, atidžiai klausysis draug? ir turtins savo žodyn?.
2 etapas (2018-05-22), atsakinga student? Irmina.
10:45 val. vaikai keliaus ? kiem?, kur sus?d? ant žol?s trauks korteles su pavaizduotomis švent?mis, tokiomis kaip Kal?dos, Jonin?s, Gimimo diena, Mokytojo diena ir panašiai. Draugams tur?s papasakoti, kokia švent? yra pavaizduota, kaip j? šven?ia darželyje, kaip namuose, kokios yra tradicijos. Tikimasi, kad vaikai noriai pasakos šven?iamas šventes, dalysis prisiminimais, atidžiai klausysis draug?.
3 etapas (2018-05-23), atsakinga student? Irmina.
10:45 val. vaikai keliaus ? kiem?, kur j? lauks estafe?i? ruožas. Šeši vaikai bus s?moningai suskirstyti ? 3 komandas, vienam iš komandos nari? bus užrišamos akys (tam kuris labiau link?s bendrauti). Iš viso kli??i? ruož? sudarys 3 užduotys: pirmoji – vaikas su užrištomis akimis tur?s prilaikyti matant?j?, kuris tur?s pereiti per suoliuk?; antroji – matantysis vaikas, tur?s vesti draug? su užrištomis akimis ir sakyti k? daryti (t?pk, paimk, stok, ?d?k); tre?ioji – abu kartu tur?s šokin?ti ? lankus, matantysis tur?s visk? pasakoti k? reik?s daryti. Komandos nariai vis? estafe?i? ruož? tur?s ?veikti susikabin? rankomis, kadangi vienas iš j? nieko nematys. Tikimasi, jog vaikai sklandžiai pasakos k? ir kaip daryti, nebijos, komunikuos vienas su kitu.

3.2. Projekto, skirto priešmokyklinio amžiaus vaik? komunikavimo ?g?dži? lavinimui, proces? vertinimas, rezultat? išaiškinimas
Šiame poskyryje aprašoma kaip vyko numatytos veiklos, su kokiais sunkumais buvo susidurta vykdant projekt?, apibendrinti projekto rezultatai.
Pirmasis projekto etapas prasid?jo žaidimo „Alias” taisykli? išsiaiškinimu. Vaikai suprato taisykles, išsirinko savo starto fig?r?li? spalvas, greitai išsirinko nuo kurio iš žaid?j? prasid?s žaidimas. Žaidimas prasid?jo. Iš pradži? aktyviausi buvo tie vaikai, kuri? komunikavimo pasiekim? lygis dažniausias buvo A ir B. Tie vaikai, kuri? komunikavimo ?g?džiai ir geb?jimai formuojasi l?tai, buvo pasyv?s, nedr?s?s, daugiau steb?jo, nesisteng? ?minti apib?dinam? paveiksl?li?. Paraginti, nedr?siai ta?iau band? sp?lioti. Žaidimas vaikams labai patiko, kiekvienas steng?si kuo aiškiau išaiškinti paveiksl?l?, vieni kit? klaus?si atidžiai. Žaidim? laim?jo aktyviausias ir turintis susiformavusius komunikavimo ?g?džius. Žaidimo akimirkos pateiktos 6 priede.
Ši veikla atskleid?, jog iš tikr?j? vaikai, kuri? komunikavimo ?g?džiai dar nesusiformav?, arba formuojasi l?tai turi bendravimo sunkum?, yra nedr?s?s, bijo ištarti žod? ne taip kaip reikia, nes bendraamžiai ? tai reaguoja ir vertina neigiamai. Niekas nenori tur?ti draugo, kurio kalba sunkiai suprantama.
Antrasis projekto etapas prasid?jo iš?jimu ? kiem?. Visiems sus?dus ant žol?s, per vidury pad?jau užvertas korteles. Paaiškinau, kad vaikai tur?s išsitraukti po vien? ir papasakoti kokia švent? yra pavaizduota, kaip j? šven?ia darželyje, kaip namuose, kokios yra tradicijos. Pirmas ratas ap?jo dalyvaujant visiems šešiems vaikams, v?liau iš veiklos pasitrauk? 2 vaikai, kol galiausiai liko tik 3 vaikai. Iš veiklos pasitrauk? tie vaikai, kuri? komunikavimo ?g?džiai jau susiformav?. Jiems veikla pasirod? ne?domi ir nenor?jo daugiau joje dalyvauti. Lik? vaikai su l?tai besiformuojan?iais komunikacijos ?g?džiais, mielai dalyvavo veikloje, noriai trauk? korteles, pasakojo visk? k? žinojo apie išsitraukt? švent?. Vienas kito atidžiai klaus?si, noriai papild? draug? pasakojimus, vieni kitiems uždavin?jo klausimus susijusius su ta švente.
Ši veikla atskleid?, kad vaikams suteikus galimyb?, jie noriai dalinasi ?sp?džiais, patirtimi, labai nori bendrauti su bendraamžiais, nori b?ti išklausyti ir išgirsti. Tik reikia neužgožti j? troškimo kalb?ti, išsakyti savo mintis ir sumanymus.
Tre?iasis projekto etapas prasid?jo iš?jimu ? kiem?. Visiems bendrai buvo paaiškinama užduo?i? atlikimo eiga, k? ir kaip reikia daryti. Tada šeši vaikai suskirstomi ? 3 komandas, vienam iš komandos nari? užrišamos akys (tam kuris labiau link?s bendrauti), v?liau vedantieji keit?si vietomis. Kli??i? ruož? sudar? 3 užduotys: pirmoji – vaikas, kuris ?jo per suoliuk?, šalia sav?s ant žem?s ved?si draug? su užrištomis akimis; antroji – matantysis vaikas, ved?si draug? su užrištomis akimis prie kitos estafet?s dalies, kur buvo pad?ti du gretimai stovintys lankai ir du kamuoliai. Matantysis tur?jo sakyti k? reikia daryti (t?pk, paimk kamuoly, stok, einam, pad?k); tre?ioji – abu kartu šoko ? lankus. Iš pradži? vaikai nebuvo labai sužav?ti šios veiklos, tikriausiai nelabai suprato užduot?, ta?iau studentei parodžius k? ir kaip reik?s atlikti ir kad vienas nieko nematys, atsirado daug norin?i? dalyvauti ir kiti grup?s ugdytiniai nor?jo pabandyti sudalyvauti. Veikla sek?si neblogai, nors iš pradži? vaikams buvo sunku pasakoti k? turi daryti kitas draugas. Ta?iau visiems per?jus vien? rat?, vaikai „pagavo” esm?, vedžiojo vienas kit?, aiškiai sakydami k? daryti: stok, imk, šokam. Galiausiai vaikai patys sugalvojo kaip susid?lioti lankus ir kokia turi b?ti trasa. Veiklos akimirkos pateiktos 8 priede.
Ši veikla atskleid?, jog nesupratus užduoties vaikai net nesistengia jos suprasti, bijo klausti ir užduoti klausimus. Ta?iau, tikrai išsiaiškinus kaip ir k? reikia atlikti, vaikai atsiskleidžia, tampa dr?s?s, ryžtingi, nebijo išš?ki?, kalba išraiškingai, vadovaudami kitam ir nebijodami kad bus atstumti.
Apibendrinus vis? trumpalaik? (tris dienas vykus?) edukacin? projekt? „Su draugu bendraut smagu”, galima teigti, kad projektas vyko sklandžiai ir pateisino išsikelt? tiksl?. Vaikus parinkti pagal heterogenin? grup?, vyk?s sprendimas. Kadangi vaikai, vieni iš kit? gal?jo mokintis bendrauti, kalb?ti ir atidžiai klausytis, nebijoti, elgtis dr?siai ir netyl?ti, atsiverti, pasitik?ti savimi ir susirasti drag?. Ir visai nereikia daug kokybišk? ugdymo priemoni? vaik? komunikavimo ?g?džiams lavinti. Reikia leisti pasisakyti ne tik tiems kurie yra dr?s?s ir nebijo bendrauti, bet reikia skatinti tuos vaikus, kurie yra uždaresni, ramesnio b?do ar nedr?s?s.

?
IŠVADOS
1. Priešmokyklinio ugdymo ?staigoje vaik? komunikavimo ?g?dži? lavinimas taikant diferencijavim? yra siejamas su tinkamos metodikos pasirinkimu, ugdymo aplinkos suk?rimu. Ugdymo metodika, kurios esm? yra diferencijuot? užduo?i? taikymas, skatina vaik? aktyvum?, savarankiškum?. Taikant diferencijavim? ugdymo procese, sudaromos galimyb?s visiems vaikams aktyviai dalyvauti veiklose ir atlikti užduotis, atitinkan?ias individualius j? geb?jimus, ?silieti ? bendr? grup?s veikl?, pasitik?ti savimi ir motyvuotai veikti.
2. Tyrimo rezultatai atskleid?, kad:
• grup?se vedam? veikl? ?vairov? minimali: pokalbiai, pasakojimai pagal paveiksl?lius, ?sp?dži? dalinimasis.
• diferencijuoto ugdymo taikymo tr?kumai: pedagogai turi mažai patirties, tr?ksta kokybišk? ugdymo priemoni?, tod?l pedagogo darbas yra sunkesnis, o pasiruošimo veikloms procesas ilgesnis.
3. Tris dienas vyk?s edukacinis projektas parod?, jog:
• kad vaikams suteikus galimyb?, jie noriai dalinasi ?sp?džiais, patirtimi, labai nori bendrauti su bendraamžiais, nori b?ti išklausyti ir išgirsti. Tik reikia juos paskatinti kalb?ti, išsakyti savo mintis ir sumanymus.
• pasiteisino ugdymo diferencijavimas skirstant vaikus ? heterogegines grupeles, kai ugdytiniai yra skirting? gabum?, tada daugiau gebantys ugdytiniai padeda mažiau patyrusiems. Ugdytiniai tavo dr?sesni, atviresni, labiau pasitiki savimi, link? komunikuoti ir atviri naujiems draug? pasi?lymams.

x

Hi!
I'm Heidi!

Would you like to get a custom essay? How about receiving a customized one?

Check it out